Veizous i pasaulė gėlė panuorama,
I mintėis gėmėma Ruodena paveikslūs,
I gīvībės šuoli ėlga ė nerami,
I žmuogaus par omžius iškeruota veislė.

Pats tvėrtiausis krīžios iš mitiū sumūrīts,
Laimė atsibasta aštromo skeveldru –
Ka ne karta pruota adatuom pradūrē –
Paslaptis gėliausės tīlē išsėarda.

Vo žmuogaus keliuoniems gala nematītė –
Sava pruota jiegā elektra pridiejė,
Kuri lend par pluokštiu ė dijuodu nītis
Ė išaud ekranūs begalės idieju.

Nervās vėsuokiausēs ivaizdē plietuojės,
Mikroskemuos taškuos elektruonu kvantā,
Tarsi Barbė ētom vėskou žemīn tvuojus
I kaimīna pirti nusėpertė vantuom.

Tēp tatā suaugus ana su ekrana
Mažmuožēs vėsuokēs leid žėimini laika
Pagalvuo ka žmuogos ė vėsai pasenės,
Kartās i dešimkė netičiuom pataika.

Kamė īr tuos rėbas pruotou apsistuotė?
Kėik žmuogos dar rausės neaiškībiu terpie?
Kamė gal užgestė atradėmu puota,
Ka vėskas aplinkou jod be gala šarpē?

Žėnuomās, ne Barbē tou dalīka laužtė,
Bet judietė pruotou nieks negal užgintė –
Deg anuos senatvė atradėmu laužė,
Kibirkštim i dongo švīstiuo keistas mintis.