Kaip gera būtų kartais grįžti,
Vėl žvelgt į pakelių vaizdus
Ir graudulį slapčia nuryti -
Gražus, pasauli, tu gražus!

Mintyse raitos Alpių kelias,
Man jis neįprastas, baugus.
Ten krintantys kriokliai – tai ne upeliai,
Ridenantys akmenėlius.

Magnolijos pietuose žydi,
Rausvi kamelijų žiedai,
Prie jų nereikia klaust ar myli,
Nes viską pats jauti, žinai.

Gera trumpam toliau pabūti,
Pažint gyvenimus žmonių,
Tik gaila, žinoma, truputį,
Kad neprilygti dar prie jų.

Stebiesi, aikčioji pamatęs
Ryškias, nežinomas gėles.
Šalia tau šypsos juodaakės
Ir taip smagu žiūrėt į jas.

Daug kur norėtųsi sugrįžti,
Vėl jaustis laukiamu svečiu,
Tik kaip gi laiko paprašyti
Nubėgti buvusiu keliu?

O gal ir vėl, kada nušvitęs
Džiaugiesi vis kitu kraštu,
Žiūrėk, mažam širdies kamputy
Jau kyla ilgesys namų.

Savų miškų melsva žibutė,
Svajonėj šypsosi meili,
Beržai, lazdynai atsibudę,
Visi lyg broliai čia savi.

Prisimeni, širdy ilgiesi
Triukšmingų miestų ir kalnų,
Tik gera ir namuose, dviese,
Pavasarį prie obelų.