Tyliai surenku pėdas,
giliai įsismelkusias,
net per pašalą iki pat
žemės sėklų. Gena
mane upė prisiminimų
valtimis su potvyniais
susikuždėjusi. Barasi
laikas, kad tokia nesąžininga
jam buvau. O dabar,
jei iš naujo nuo rodyklės
lig rodyklės atidavimais
išmatuočiau, pasiilgusi
lygumų kryžkelėm
išgalvotom spėčiau grįžti
ten, kur palikau.