Sudžiūvus rožė meta savo rūbą,
Bevertis medis virsta iš šaknų.
Skrendu--lyg paukštis virš kalnų,
Tik užmirštu aplenkti kliūtį.

Kas dieną saulę trokštu pamatyt,
Deja, vien debesys ją dengia.
Sunku--net žemė verkia
Ir tepalieka vieną juodą ruožą.

Tik praraja, be sielai skirto guolio,
Po lapais slėptis jau seniai pabodo.
Kartu--įdėkim druskos mes daugiau į puodą.
Tačiau ir vėl liepsnot nustoju.

Ir vėl kaip kūdikis esu ramus,
Ir vėl styga nutrūko, ir vėlei ašara išsprūdo.
Ir vėl... Ir vėl... Ir vėl...
Kartojau tyliai susigūžęs...