Naktį buvo taip šalta, kad Emanuelė kurį laiką drebėjo, mėgindama susivynioti į antklodę kaip mumija. Net kai šiek tiek sušilo, vis tiek negalėjo užmigti. Bijojo to, ką sapnuos arba ko nesapnuos. Kai ryte suskambo kažkieno garsus žadintuvas, atrodė, kad per naktį taip ir nebuvo užmigusi ilgiau nei dešimčiai minučių. Bet fiziškai jautėsi visai normaliai, tad, matyt, iš tiesų miegojo kiek daugiau.
– Jei nori spėti į dušą, tai eik dabar... – iš apačios pasigirdo mieguistas balsas iš po užklotų. – Aš turbūt nueisiu vakare...
– Mhm, – sumurmėjo Emanuelė ir gan žvaliai išlipo iš lovos. Pasiėmė rankšluostį ir kosmetinę iš aplūžusios lipdukais apklijuotos spintos, kur vakar merginos iškrovė jos drabužius, kiekvieną smulkiai aptardamos ar net pasimatuodamos, ir apsiavusi šlepetes lėtai išėjo į šaltą koridorių.
Dušas buvo visai čia pat, beveik priešais kambario duris. Tik įėjus ji pateko į nedidelį, raudonomis plytelėmis išklijuotą kambarėlį su keliomis nešvariomis aprūdijusiomis kriauklėmis, pritvirtintomis mažiau nei metras nuo grindų – norint išsivalyti dantis reikėjo susilenkti į kablį arba atsiklaupti ant šaltos žemės. Kambaryje buvo dvejos, kadaise baltos durys. Atidariusi pirmąsias pamatė, jog tai visai tvarkingas tualetas. Už antrųjų buvo dušas – mažas tamsus kambarėlis su nediduke apdulkėjusia lempele palubėje. Šalia lempelės kybojo voras. Na, praustis vis tiek reikia...
Kai išėjo iš dušo, kriauklių kambaryje laukė net keturios merginos. Viena nekantriu žvilgsniu pažvelgė į laikrodį ir pikta įėjo į dušą. Emanuelė suprato, kad per daug užsigalvojo mėgaudamasi šiltu gaiviu vandeniu, ir šiek tiek susigėdusi atsiprašė nepažįstamų mergaičių.
Grįžusi į kambarį rado kambariokes jau apsirengusias, tik Agata dar avėsi ilgas žalias kojines.
– Aš per ilgai buvau duše, tiesa? – paklausė Emanuelė jų.
– Na, penkiolika minučių pas mus jau prabanga... Tiek gali praustis tik popiet, kai dušas visiškai laisvas, – gan maloniai paaiškino Jurga, dažydama blakstienas prie mažo veidrodėlio šalia lovos. – Įtariu, kad mergas iš penkto kambario gerai paerzinai, mačiau, kad laukia, – nusijuokė ji. Štai ir paaiškėjo, iš kur ši Jurgos draugiška nuotaika – rodos, gerai paerzinti penktojo kambario merginas jai buvo vienas didžiausių malonumų.
– Kitąkart stengsiuos trumpiau, – švelniai pabandė šyptelėti Emanuelė, pažvelgdama į Agatą.
– Tu tik greičiau renkis, liko penkios minutės iki pusryčių, – įspėjo šioji. – Aš jau! Galim eiti. Ar palaukt tavęs, Emanuele? – paklausė, užsirišdama antrąjį sportbatį.
– Ne, nereik, ateisiu.
Merginos išėjo iš kambario. Likusi viena ji tyliai apsirengė ir neskubėdama nuėjo valgyklos link. Buvo šiek tiek nesmagu palikti atrakintą kambarį su visais turimais daiktais, tačiau kitos išeities nebuvo – per apvalią skylę spynos vietoje skverbėsi rytinės saulės spindulėlis.
Valgykla dabar atrodė žymiai šviesesnė nei vakare, todėl Emanuelė pasijuto stebima daugelio akių, kai ėjo paskutinio stalo link. Dovydas sėdėjo savo vietoje prie lango. Tačiau vieta šalia jo buvo užimta – ten, visu kūnu persisukęs atgal ir šypsodamas kvaila šypsenėle, sėdėjo Kęstas. Emanuelė lėtai priėjo ir, nežinia kodėl nusivylusi, atsisėdo į buvusią Kęsto vietą kitoje stalo pusėje.
– Labas rytas, – garsiai pasisveikino Rokas šalia jos. – Kaip miegojai? – pasidomėjo jis, netikėtai perbraukdamas delnu jos ranką nuo peties iki dilbio. Emanuelė nuo tokio jo gesto taip staiga pasitraukė lango link, kad net kėdė pasislinko kartu su ja, šaižiu garsu perbraukdama grindis. – Ei, kas yra? – pasipiktinęs garsiai paklausė Rokas. Buvo sunku patikėti, kad iš pradžių vaikinas atrodė išvaizdus – dabar pro jo piktas akis ir surauktus antakius tiesiog persišvietė baisus įniršis.
– Neliesk manęs, – pasakė Emanuelė kiek galėjo ramiau, nors jautėsi keistai išsigandusi.
– Eik tu...! – nepabaigė sakyti jis, bet ir taip nuskambėjo be galo piktai ir atgrasiai. Net nukrėtė šiurpas, o visą kūną užvaldė neaiški, bet labai nemaloni įtampa. Niekas nieko nesakė, galbūt tokie dalykai čia buvo įprasti.
Kurį laiką Emanuelė stebėjo virtų kiaušinių pilną dubenį negalėdama pajudėti. Po kelių minučių išgirdo į stiklinę pilamos arbatos garsą ir pakėlė galvą.
Didelės žydros akys dabar atrodė kitokios nei vakar – liūdnesnės. Ji kurį laiką žiūrėjo į jas, kol galų gale, neatlaikiusi skvarbaus žvilgsnio, paėmė kiaušinį ir ėmė lukštenti. Kiaušinis buvo atvėsęs, beveik šaltas. Kai išlukšteno, vėl pažvelgė į Dovydą. Jis vis dar žiūrėjo į ją tuo susirūpinusiai liūdnu žvilgsniu, lyg net nebūtų sumirksėjęs. Emanuelė kurį laiką stebėjo jo žydras akis, tada vėl neatlaikė ir ėmė valgyti.
Keista vidinė įtampa šiek tiek atslūgo. Pasidarė įdomu, ar Dovydas atsakė į vakar parašytą klausimą. Ji pažvelgė į jo vietą ant stalo – buvo seniai pavalgęs ir net nusinešęs indus, matyt, anksti atėjo. O gal nevalgė. Emanuelė padėjo likusią pusę kiaušinio į lėkštę ir ėmė gerti arbatą, vis dar žiūrėdama į stalą Dovydo pusėje.
Staiga Rokas garsiai atsistojo, jo kėdė parvirto. Emanuelė mechaniškai pasisuko jo pusėn – jis tebebuvo piktas kaip širšė ir išėjo iš valgyklos palikdamas nešvarius indus ant stalo.
Tuomet ji dar kartą pažvelgė į susirūpinusias Dovydo akis. Jis žvilgtelėjo į laikrodį ant rankos, šalia odinės indėniškos juostelės, ir žiūrėdamas į Emanuelę ramiai atsistojo. Tik tada ji pastebėjo, kad mokinių valgykloje jau visai nedaug – metas į pamokas. Ji taip pat atsistojo, nunešė indus – Dovydas laukė prie valgyklos durų. Ji priėjo ir drauge su juo išėjo į platųjį koridorių.