O partneri mano, gesint kurs turėtum
Opėjančią mintį kiekvieną neramią,
Ko keiki mane it kieno apkerėtas,
Ko spaudi kapu į nepaverstą žemę?
Sparneliams nugnaibyt užtenka ir priešų.
Kaip gintis nuo skirtojo, artimo, savo?
O būna juk dienos, kai širdį suplėšai,
Tik aš nesiliauju gyvenus, alsavus.
Sakau - būki laisvas, eik laimės ieškoti,
Kurios tau pritrūko vargingoje gūžtoj,
Matuok šio pasaulio ir aukštį, ir plotį,
Tik būk maloningas - neširsk ir nerūstauk.
O tu į akis sprangų dūmą išpūtęs
Eilinio keiksmažodžio priegiesmį trauki,
Trypi tartum nuorūką manąją Būtį,
Užmiršęs jungtuvių nublaususį auksą.
Verti melsti Dievo, kad duotų kantrybės,
Nuo tavo tulžies kad apsaugotų sielą,
Kol laikomės mudu poroj susikibę -
Parkritęs, suklupus. Ir jau nesikėlę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-01-20 21:30:12
Sparneliams nugnaibyt užtenka ir priešų
Tikra ties. :)
Eilėraštis priminė seną klasikinį eiliavimą. Gražiai sudėliotos mintys.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-20 08:59:07
Autorė tikrai geba mintį išaikyti visame eilėraštyje:)
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-01-19 22:42:25
:) tikrai abu nelabu :)
Anonimas
Sukurta: 2010-01-19 22:37:21
Kai kur truputėlį ritmas klumpa. Visai neblogai pateikta, išlaikyta stilistika.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2010-01-19 17:00:48
Šviesiau, žvelgti šviesiau. Kol žmogus gyvas - viskas pataisoma ir visi gali pasitaisyti :) .