Balta balta žiemos naktis.
Mėnulio ryški pilnatis.
Užmerkiu aš akis,-
Toks sniego spindesys,
Kad,rodos,kaip mėnulis
Kiekviena snaigė žemėj guli...
Mes einame baltais laukais
Ir klausomės, kaip po kojom
Sniegas gieda.
Ir pro sniego girgždesį pajuntam,
Kaip kalasi pirmasis meilės žiedas...
Mudu sustojame ant tilto.
Suspindo žvaigždė vakarinė vandeny.
Tik pažiūrėk,-ne tik žvaigždė,-
Ir dangus su debesimis,
Ir medžiai, ir tiltas su mumis
Į vandenį įkrito...
O vandeny baltučiai debesėliai plauko.
Medžių šešėliai stovi viens prie kito.
Šešėlių šakos susipynė...
Tavo šešėlis tiesia į mane rankas
(O,kaip daužosi širdis krūtinėj...)
Nusukam nuo šešėlių mes akis,-
Lai mūsų žvilgsniai jiems netrukdys.
Ir aš žinau-
Kas pasaka suspindi naktį sidabrinę,-
Net karšti saulės spinduliai
To neišlydys jau krūtinėj,
Nors liestų sielą jie giliai...