***

Praėjo kažkiek laiko, maždaug valanda. Žmogus knygą užvertė. Ir vėl pažiūrėjo, savo žydromis akimis tyrinėdamas Emanuelės plaukus, veidą, akis, net rankas… Emanuelė nepasijuto nemaloniai, nors įprastas spoksojimas tikrai nemalonu, bet čia buvo kažkas kitaip – jis lyg susipažino su ja. Tiesiog taip tyliai, žvilgsniu. Jai patiko. Žvilgsnis buvo švelnus ir ne tuščias, žmogaus akyse galėjai kažką įžiūrėti. Giliau.
Emanuelė irgi pažiūrėjo į jį įdėmiau. Jai buvo įdomu. Jau seniai niekas nebuvo sudominęs, bet šitas žmogus, taip gražiai ir keistai pažvelgęs, sudomino. Jis buvo šviesiaplaukis, kaip ir ji pati. Ir plaukai truputį raitėsi, kaip ir jos pačios. Taip, tame jo žvilgsnyje ji matė mažą dalelę savęs – liūdesį, vienatvę, nežinomybę… Jis atsistojo. Pažiūrėjo pro langą, tada į laikrodį ant sienos, o tada vėl į ją. Žvilgsnis sakė, jog reikia eiti. Ir pati Emanuelė suvokė, jog per ilgai čia sėdi. Turbūt vakarienės metas. O ji dar nenuėjo pas direktorę, dėl popierių. Ji atsistojo ir kartu su juo išėjo iš kambario.
Koridorius vėl priminė realybę, trumpam pamirštą šviesiajame kambaryje. Nejauku. Dvivėrės durys iš koridoriaus į vestibiulį buvo be stiklų. Žmogus žydromis akimis jų neatidarė, o tiesiog peržengė kiton pusėn pro buvusio stiklo plyšį. Tada pasisuko į ją ir šyptelėjo – vos vos,  lūpų kampučiais. Ji irgi perlipo kiauras duris, pati nežinodama kodėl. Ir šyptelėjo. Buvo truputį gera.
Jie kartu nuėjo dar vienu plačiu koridoriumi, vedančiu nuo vestibiulio iki valgyklos. Šituo koridoriumi ėjo dar kelios mokinių grupelės, bet šviesa nebuvo užžiebta, todėl niekas neatkreipė per daug dėmesio. Emanuelė truputį lengviau atsikvėpė, kai pamatė, jog ir valgykloje prieblanda. Būti naujoke ji tikrai nenorėjo, o ir šiaip nesinorėjo šnekėtis… Dėl to jai buvo gera, jog su šiuo žmogumi galėjo truputį pabendrauti ir nekalbėdama. Taip buvo ramiau. Jis nuėjo iki paskutinio ilgo stalo, ant kurio jau buvo sukrautas maistas. Prie jo sėdėjo tik du žmonės, bet jis nuėjo kito stalo galo link, kur buvo tuščia. Ji irgi atėjo kartu. Jis nesėdo, bet pažvelgė į ją, tarsi kviesdamas pirmą atsisėsti. Jai tai keistai patiko. Ji įsitaisė ant senos aplūžusios taburetės, tik tada šalia atsisėdo jis.
Emanuelė jautėsi keistai. Jos vidus tarsi truputį sušilo. Nedaug, bet tikrai sušilo. Po viso to, kas įvyko. Jai net buvo truputį gera. Tada jis įpylė jai arbatos iš senoviško metalinio arbatinuko. Įsipylė sau. Ant jo dešinės rankos buvo užrišta odinė juostelė, išsiuvinėta dailiu indėnišku ornamentu. Ji gražiai glaudėsi prie jo tvirto riešo. Emanuelė pati nustebo, kad pastebi tokius dalykus, bet jai tikrai buvo truputį gera. O gal tiesiog truputį geriau.
Ji išgėrė tik gurkšnį arbatos, kai prieš ją atsisėdo keli vaikinai, o iš dešinės – kelios merginos. Stalas greitai buvo apsėstas. Iš tikrųjų, valgykla buvo nedidelė ir visiems susėdus ant išklypusių girgždančių taburečių aplink kilo daug šurmulio. Emanuelė tik trumpai apžvelgė stalo kaimynus, paskui žiūrėjo tik į arbatą. Jai nebuvo smagu sėdėti tarp svetimų žmonių, kurie visi į ją žiopsojo ir turbūt tyliai aptarinėjo. Vis dėlto, kairėje esantį žmogų ji jau pažinojo.
– Labas, aš Agata, – netikėtai pasisveikino mergina iš dešinės – aukšta, šviesiai dažytais plaukais. Ji visai mielai šypsojosi.
– Labas, – atsakė tyliai Emanuelė. – Aš Emanuelė.
– Man atrodo, tu gyvensi su mumis kambary, – pasakė Agata ir parodė ranka į dvi savo drauges. – Čia Jurga, o ten Inesa.
Emanuelė pažvelgė į savo būsimas kambario drauges. Abi merginos menkai šyptelėjo. Jurga – šiek tiek apkūni, juodai dažytais apšiurusiais plaukais, o Inesa atvirkščiai – liesa ir išblyškusi, trumpa šukuosena. Emanuelė pastebėjo tik tokias detales, kol kas daugiau nieko ji ir nenorėjo žinoti. Ir kalbėtis ji nenorėjo. Bet tai, atrodo, jau nebebuvo įmanoma. Vaikinai priekyje irgi prisistatė: vienas buvo vardu Kęstas, kitas Rokas. Abu atrodė aukšti ir gana išvaizdūs, tačiau ir nežinia kuo atgrasūs.
– Matom, jau susipažinai su Dovydu, – smakru parodė Rokas. Kęstas kvailai išsiviepė.
– Atrodo, – atsakė Emanuelė ir pažvelgė į Dovydą. Jis nežiūrėjo į kitus. Gėrė arbatą nusisukęs lango pusėn.
– Ne pats geriausias pirmasis pažįstamas, jei nori žinoti, jis tau nieko įdomaus nepapasakos, – pasakė Rokas ir abu ėmė žvengti. Merginos irgi sukikeno.
– Aš ir nenoriu, kad jis ką nors pasakotų, – paprastai pasakė Emanuelė. Ji neturėjo dėl ko juoktis ir nesuprato, iš ko juokiasi kiti.
– Nori ar nenori, nieko neišgirsi, – nusižvengė Kęstas. Kuo toliau, tuo nemalonesni Emanuelei rodėsi šitie vaikinai. – Nes jis KURČIAS! – paskutinį žodį abu vaikinai sušuko garsiai ir atsisukę į Dovydą. Šis net nesureagavo. Emanuelė kurį laiką žiūrėjo į jo šviesius banguotus plaukus – jis tebebuvo nusisukęs lango pusėn. Ji turėjo suvokti. Jis kurčias. Suvokė, kad tai nieko nekeičia, ji juk ką tik jį pirmąkart pamatė. Koks skirtumas? Apskritai jokio.
– Man jokio skirtumo.
Ji išgėrė iki dugno neskaniai saldžią arbatą ir atsistojo. Ūmiai Dovydas atsisuko ir pažiūrėjo į ją. Ji tik trumpai žvilgtelėjo ir nuėjo. Valgyti nenorėjo. Nebuvo prasmės. Niekas neturėjo prasmės. Ta netikėtai atsiradusi maža šilumėlė užšalo vėl atgaivintame šaltyje.