Pirma dalelė iš dar nebaigto romano - tai ne visas skyrius, nes nemanau, kad žmonės mėgsta skaityti ilgus tekstus iš kompiuterio ekrano.
Iš tiesų, dar nesu sugalvojusi šiam kūriniui pavadinimo - tad vadinu veikėjos vardu.
Emanuelė - iš hebrajų kalbos reiškia \"Dievas su mumis\".

***

Ji įėjo pro duris ramiu lėtu žingsniu. Buvo tylu, tik sargas krebždėjo savo būdelėje. Pamatęs ją, iškišo nosį pro langelį.
– Emanuelė?
Ji linktelėjo galva.
– Eik į dešinę, koridoriaus gale kairėje lipk laiptais viršun. Antrame aukšte trečias kambarys.
Ji vėl linktelėjo galva ir apsidairė. Koridorius buvo visai gražus – priešais buvo daug naujų kėdžių, sukrautų į krūvą ir dar kvepiančių mediena. Už jų – stikliniai langai į mažą apleistą vidinį kiemuką. Visiškai uždarą. Vienas medis.
Ji pasuko į dešinę. Ėjo koridoriumi tyliai, braškėjo tik vežamas lagaminas. Sunkiai jis buvo užkeltas iki antro aukšto. Tada nudardėjo siauru koridoriuku, kurio priekyje stovėjo kelios poros batų, senoviška vaza su skėčiais, o ant sienos kabėjo lapas su budėjimo grafiku. Trečias kambarys buvo čia pat. Atrakintas. Kažin, ar išvis įmanoma užrakinti – vietoj spynos buvo maža apvali skylutė.
Emanuelė atidarė duris. Čia buvo dvi dviaukštės lovos, abipus lango. Iš nepaklotų patalų matėsi, jog laisva yra tik viena – viršutinė, dešinėje. Kambaryje dar buvo stalas ir sofutė, nedidelė. Ir sieninė spinta su daugybe apsitrynusių lipdukų iš kramtomosios gumos pakelių ant durelių. Tapetai buvo apdriskę, su keistais ornamentais, gelsvai žalsvi. Viskas buvo sena ir apgadinta, išskyrus langą. Tik langas čia buvo naujas. Ir tas koridorius pirmame aukšte. Čia nebuvo jauku, bet tai nebebuvo svarbu. Iš tiesų niekas neatrodė svarbu. Dabar ji ne gyveno – tiesiog egzistavo.
Emanuelė padėjo lagaminą prie lovos ir žvilgtelėjo pro langą. Matėsi tik truputis kiemo ir kitas bendrabučio korpusas. Gražia žalsva spalva nudažytas, su naujais langais. Tai buvo tik išorė. Ji išėjo į koridorių ir nusileido laiptais. Pamatė, kad vienerios durys praviros. Nežinodama kodėl, jas atidarė ir įėjo.
Tai buvo šviesus nedidelis kambarys. Šis išties atnaujintas. Jame buvo tik balta sofa, du foteliai, o per vidurį – žemas stiklinis staliukas, ant jo didelė vaza ir joje – tik viena tulpė, geltona. Palei sienas stovėjo knygų lentynos, jose – daug tuštumos ir kelios knygos. Emanuelė atsisėdo ant fotelio ir įsmeigė žvilgsnį į geltoną sieną. Ant jos kabėjo gražus paveikslas, tik iš spalvų ir potėpių. Melsvai gelsvai žalsvas. Derėjo prie sienos. Ji kurį laiką iš tikro žiūrėjo į paveikslą. Po to tiesiog spoksojo į niekur, nors žvilgsnis vis dar buvo paveiksle. Taip ji sėdėjo ilgai, bet nemąstė apie dabartį. Jos mintimis vėl lėkė prisiminimai. Ir jie buvo ne tokie greiti, kaip tikrieji įvykiai. Nes viskas įvyko per daug žaibiškai. Ir ne taip šviesu mintyse, kaip šitame kambary. Nešviesu širdyje.

Nežinia, kiek laiko ji taip sėdėjo. Bet kambarys vis dar buvo šviesus, kai durys prasivėrė ir vėl buvo užvertos. Dar vienas žmogus buvo viduje. Emanuelė pažiūrėjo. Jis irgi tik pažiūrėjo, žvilgsnis buvo truputį nustebęs, bet ne itin susidomėjęs. Jis priėjo prie knygų lentynos ir kažką paėmė. Knygą, žinoma. Emanuelė nebežiūrėjo. Žmogus tiesiog atėjo paskaityti. Laimingas, kad gali skaityti. Ji pati skaitydama nieko negalėtų suprasti. Dabar.
Jis atsisėdo ant fotelio priešais ją. Jis buvo toks ramus, lyg Emanuelės čia išvis nebūtų, lyg ji būtų tik menka pakeista interjero detalė. Pavyzdžiui, ta tulpė vazoje. Į ją irgi nekreiptum dėmesio. Žmogus patogiai įsitaisė ir skaitė. Jau truputį besileidžiančios saulės geltona šviesa glostė knygos puslapius. Jų buvo gal penki šeši šimtai, jis buvo ties viduriu. Turbūt labai įdomu, pamanė Emanuelė.
– Ką skaitai? – paklausė tyliai.
Nenorėjo trukdyti. Ne jos teisė. Jis net nepakėlė akių, toliau skaitė. Akys buvo žydros ir didelės. Jos bėgo puslapiais. Turbūt jam per daug įdomu, kad atkreiptų dėmesį. Emanuelė nebetrukdė. Vis tiek jai įdomu nebebuvo. Dabar ji žiūrėjo į tą žmogų, tokį ramų ir skaitantį. Tai buvo panašus žiūrėjimas, kaip prieš tai į paveikslą.
Bet jis po kurio laiko pakėlė akis – paveikslas to nebūtų padaręs. Matyt, pajautė betikslį spoksantį į jį žvilgsnį. Tačiau žmogus nežinojo, koks tai žvilgsnis – todėl pakėlė akis. Žydras ir dideles. Jis nieko nesakė. Trumpa akimirka sustojo. Tik žvilgsnių susitikimas. Iš tiesų neilgas – net trumpas. Jis vėl pažvelgė į knygą.
Vis dėlto geltonai tulpei buvo įdomus melsvai žalsvai gelsvas paveikslas.