7)

Už girios srūva plačios upės,
Ir plaukia sieliai dangumi.
Čia vėjas siaučia lyg padūkęs,
Vėl apsidžiaugęs savimi.

Prie upių gluosniai, galvas panarinę,
Kažką pametę - be namų.
Klajūnui paukščiui tolsta ta tėvynė.
Ir jam audroje neramu.

O paukšti, paukšti,
Medžio broli, -
Palenki aukštį -
Sudegink tolį...

8)

Medžiojo girioj vyrų šimtas.
Ragai skardėjo, siautė šunes.
Nei kas dvejojo rytmetį, nei krimtos,
Kai saulė auksino viršūnes.

Ir liejos švinas, degė akys
Medžioklių - šimto vyrų.
Šauniai tą rytmetį jiems sekės,
Kai briedžių galvos svyro.

O vakare putojo vynas,
Mirgėjo pergalės laužai...
Ir sunkės visą juodą naktį
Į žemę purpuro lašai.

9)

Nulūžo žaibo kardas,
Į širdį miškui smigęs.
Įrėžtas medyje didvyrio vardas
Iš laikmečio storiausios knygos.

Daug tų vardų įrašė amžiai -
Kas atsimins juos, kas juos išskaitys,
Kai laiko pirštai viską glamžo
Ir veidą degina rytys.

Rauplės žievėj randuotas vardas
Prie degančios versmės vandens
Ir medžių lūpomis ištartas
Nuo šiolei medyje gyvens.

10)

Ir vėl birželio naktys liejas,
Per dangų nuskuba Šaulys.
Ne vienas pasakom tikėjęs,
Žvaigždžių take tąnakt paklys.

Žaltvykslės ves per girios gūdį
Keisčiausius žvėris tylomis -
Tie prie verdenių susigrūdę,
Žaibuos naktyje akimis.

Liepsnos laužai, aukšti lyg uolos.
Žvaigždė į žemės širdį kris.
Klajos šioj pasakoj du broliai -
Paparčio žiedas ir kuprys...

Štai, vaikučiai, ir pasakos pabaiga. Perskaitykite dar kartą iš pradžių.