Aš sakiau: neateik vėlų rytą,
Nes rasa nuo žolės jau nukrito
Ir lakštingala saulę prikėlė –
Dangų pjausto jos virpanti trelė.

Aš sakiau: neateik dieną šviesią,
Kai auksinį kilimą tiesia
Saulės rankos. Ir vėjas pakyla
Medžių pirštais žarstydamas tylą.

Aš sakiau: neateik vakare tu,
Nors šešėliai jau pakeles dengtų,
Saulė upę raudoną išgertų –
Dar palauk prie nakties juodų vartų.

Ir ateik, kai mėnuo išbarstys
Žvaigždžių saujas tarytum viltis.
Man pasaulis iš naujo nušvis –
Ilgesys tamsią miglą išvys.