Žiema už lango, tyliai sninga,
Prie lango gyvenu ir man tai tinka,
Kažkur toli bažnyčios varpas gaudžia,
O man krūtinę šiek tiek maudžia.
Kažką norėjau pasakyti,
Nerašant laišką parašyti...
Žiema už lango, tyliai sninga,
Tave prisimenu aš siautulingą...
Kažką tas šerkšnas su gamta padarė,
Nes mano kiemo žaliaskarė
Pasipuošė baltais žiedais...
Draugus aš dar prisimenu vardais...
Žiema už lango, tyliai sninga,
Krūtinę maudžia- dar gyvenu ir man patinka...
ardas
2010-01-15 15:26:43
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-01-24 02:07:45
Geras nusistatymas... su trupučiu jumoro. :)
Anonimas
Sukurta: 2010-01-17 17:22:41
Kai kurie žodžiai tokie nelogiški ir matosi, vien dėl ritmo: šiek tiek maudžia, atrodytų, kad nieko tokio, jei tik šiek tiek, o juk taip nėra, tiesa? Antroji strofa padrika, vyniojama į vatą, o siautulingas bene blogiausias varantas, kurį galima surimuoti su sninga. Na ir trečioji strofa gyvena sau, kuo žiemos gamta susijusi su lyrinio aš emocija? Paskutinės dvi eilutės tokios skubotos, kad net "matosi".
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2010-01-16 21:47:12
sonetas - jausmo žanras. Paskutinioji strofa svarbiausia. Lyg ir paskutinis žodis turėtų būti reikšmingiausias, bet taip nėra. Prastai.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-16 11:20:52
draugus aš dar prisimenu vardais
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2010-01-15 18:50:29
trūksta tvirtumo kūriniui
Vartotojas (-a): Dopaminas
Sukurta: 2010-01-15 17:37:20
Visai neblogas, tačiau trečioji strofa koją pakiša.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-15 16:23:05
po sninga-tinka ir gaudžia-maudžia - nebeskaičiau.