Dainuok gyvenimui, nors smuikas tyliai verktų
Viena vienintele skambia styga.
Dainuok gyvenimui, kol durys neužvertos,
Ir liktų tik akimirka visai trumpa.

Nereikia liūdesio, baltų gėlių nereikia,
Veltui jas šaltis tapo languose.
Namuos užkursiu krosnį kaitrią kaitrią
Ir vasarą regėsiu liepsnose.

Dainuok už tuos, kuriems užspaudė balsą
Kalnely smiltis tėviškės gelsva,
Už tuos, kuriems tik vėjas glosto galvą
Kažkur ten prie Ispanijos nakčia.

Dainuok lietuviškai, tiktai lietuviškai –
Pasaulyje gražiausia Motinos kalba,
Kad ir lakštingalai, pavasarį parskridusiai,
Ji būtų kaip anksčiau suprantama.

Dainuok gyvenimui, žydram gimtinės dangui,
Ūksmingai giriai, tėviškės laukam.
Dainuoki žmogui, per anksti pavargusiam,
Gražiausią dainą tu paskirki jam.