3)

Ant lapų ašaros riedėjo
Gal iš dangaus, gal iš nakties...
Tai dienai aukurą sudėjo
Nei tai iš baimės ar vilties...

Nubudo paukščiai išbaidyti
Išsekusių pušie šaknų,
Tiktai šermukšnis leidos išbandyti,
Ir giriai ištarė: einu.

Jisai nuėjo upės vingiu,
Palikęs liūdną rausvą lapą...
Lingavo girios - lingu lingu...
Ir viltimi tas medis tapo.

4)

Tą man pasakė girios takas,
Atvėsęs prietėmy pušų. -
Šioj pasakoj medžių šakos
Šukuoja plaukus debesų.

Ėjau taku - jis glostė kojas.
Ir vis aukštyn, aukštyn, aukštyn -
Lyg kilpa amžina vyniojos
Tas takas virpančion širdin.

Viršūnę aukštąją pasiekęs,
Gal kiek anksčiau, negu kiti
Džiaugiausi aš. Bet debesys išsekę krito
Lyg akmenynai amžinai šalti.

5)

Sudilk, akytoji delčia,
Papartį supa miegas.
Skruzdės paklydėlės kančia,
Šaltasis pataisynų sniegas.

O žvaigžde, mesk dar žvilgsnį
Į samanų pavargusį pasaulį -
Jos geria žemės gilų tvinksnį
Ir godžiai apkabina saulę.

Tikėk, naktie, goda skausminga
Tos žemės, švytinčios žolės.
Į šilą rytas neprašytas sminga,
Tik medžiai laukdami tylės.

6)

Maži saulėtekio vaikai
Baukščiai į girią žengia.
Palaukėj keitėsi gamtos laikai,
O mišką paslaptys dar dengia.

Skruzdės protingame kely
Ir lapo kalboje šventoj
Užaugs ir jie, lyg medžiai dideli,
Atgimę dešimtoj kartoj.

Vaikai maži - akelės didžios,
O širdys - žemės vidury.
Liepsnos per naktį jųjų vyzdžiuos
Lazdynai lig dangaus žali.

( Bus tęsinys )