Sulankstęs arbata aplaistytą laikraštį, senukas paima kitą. Tarp dviejų pirštų jis vėl įsistato žirkles, o kitos rankos pirštais verčia naujai paimtą laikraštį. Palaižo pirštų galiukus, nors laikraščio puslapiai ir taip labai gerai slysta grublėtose rankose. Tiesiog senis taip įpratęs – metai, praleisti archyve, priaugino jam judesį - „pirštai-liežuvis“. Akys taip pat vis dar gerai dirba. Už storų ir murzinų akinių stiklų priverstiniu miklumu laksto paraudusių akių vyzdžiai. Pirštų ir akių derinys ieško istorijų apie tokius pat kaip jis. Vos tik pakvimpa žilais plaukais, senukas tuoj pat kelia ranką, su žirklėmis tarp dviejų pirštų, ir paskubomis kerpa straipsnio gabalą. Meta žirkles ir, pasitelkęs dvi rankas, greit kiša jį į stalčių. Tada atsisuka sau už nugaros ir įtariai apžiūri kiekvieną kambario lopinėlį – dabar anūkės jis tikrai nelaukia, ji nuolat pliurpia apie drugelius ir jaunus kumeliukus, o senis gamtos platoniškai nekenčia. Gėlės, spalvos, judesiai, šnaresiai... ne. Tai ne jam. Senio stichija – apdulkėjusios lentynos, stori dokumentų rinkiniai, nebylus oras.

Įsitikinęs, kad anūkės tikrai nėra, senukas sulanksto iškarpytą laikraštį ir griebiasi kito. Stabteli – išgirsta slapukišką krizenimą. Nesukdamas galvos, senis stengiasi įsitikinti, kad jo senos, pilkais plaukais pridengtos ausys, jo neapgauna. Lengvi šilto oro virpesiai jo neapgauna – jaunatviškas prunkšnojimas skiriasi nuo archyvo grindų girgždesio.

- Grėt! - Prikimusiu balsu šūkteli senukas.

Koridorium rimstančiu tonu nuskamba smulkių žingsnelių kompozicija. Senukas vėl vienas. Jis vėl čiumpa žirkles ir įnirtingai sklaido laikraščio lapus, kol jo akys aptinka puslapį, su didžiule pieno reklama iš kaimo, tiesiai už pieno pakelio. Senio kakta virsta arimu. Jo būsena jam nepatinka. Sulankstęs laikraštį, senukas archyvistas mesteli jį po stalu ir trina sunkiais batais. „Pievos, laukai, - jo suskeldėjusios lūpos dvelkia nepasitenkinimu, - iš anūkės paistalų man pakanka, o dabar net dirbt normaliai nebegalima. Kur ritasi šviesuolių mintys? Į lankas...“ Laikraščio trynimas kojomis virsta įnirtingu trypimu. Senukas pašoka nuo kėdės ir atsisuka durų link. Grėtė. Ji stovi tarpdury ir žiūri į isterijos apimtą senelį.

- Grėt! - Sugirgžda senukas. - Bėk laukan.
- Seneli, - mergaitė linguoja, paslėpusi rankas už nugaros.
- Bėk laukan, Grėt.
- Seneli, as tau dovaną tuliu...
- Grėt, bėk sakiau! Senelis neturi laiko.
- Seneli, as tau gėlysių atnesiau. Paziūlėk, kokios diziules, - iš už nugaros Grėtė išsitraukia archyvo kiemelio gėlyno augalijos puokštę.
- Grėt, sakiau kad tų gėlyčių skint negalima. Teta Dalia bus labai pikta, - pasilenkęs senukas grūmoja mergaitei pirštu, o ši vis kiša puokštę seneliui į likusią ranką.
- Seneli...
- Grėt!!! - Senuko riksmas nuaidi per visą archyvą ir Grėtė dingsta koridoriaus tamsoj.

Archyvistas grįžta prie savo stalo ir pakelia žirkles. Įsmeigia į medinį stalo paviršių. Joks laikraštis, naujas ar senas, nepadeda. Nepadeda rasti giminingos mintims asmenybės. Senukas išsitraukia straipsnius iš stalčiaus ir dar kartą juos peržiūri. Rodos, jie čia – žmonės, kurie neteko savo ramsčio tada, kai tik pradėjo jį mylėti ir išties branginti. Tokių istorijų daug. Achyvistas vieną po kitos meta jas po stalu – tai jauni, ambicingi, nepatyrę žmonės. Tuo tarpu senis pamilo žmoną tik prieš jos mirtį. Prieš natūralią mirtį, kurią palydi balta, raukšlėta veido oda. Septyniasdešimt metų archyve atėmė iš jo viską, netgi žmogų, kuris šalia jo buvo šešiasdešimt metų...

Galop visos iškarpos atsiduria po senuko kojomis. Pastarasis jas mindo kiek įmanoma įnirtingiau. Pakaks.

Tarpdury vėl pasirodė Grėtė. Jos veidą puošia nekalta šypsena, rankos ištiestos lyg atgailaujančios katalikės. Tuščios. Ne. Anūkė artėja, senelis išvysta boružę.

- Seneli, ziūlėk kokia miela.
- Grėte, - senuko skruostu nejučia nubėga drumzlina ašara, - iš kur ji?
- Atsklido. Pati. Il nenusklenda.
- Duokš man... Noriu pažiūrėt, - paprašo archyvistas.
- Imk. Atnesiau ją tau, seneli, -  pribėga Grėtė ir tiesia delną, kuriame tupi boružė.
- Ačiū, Grėt, - senukas ima boružę.

Padarėlis nejudėjo. Akylu žvilgsniu archyvistas apžiūrinėjo jos sparnus, taškelius, galvą. Pamažu kėlė delną aukštyn, tikėdamasis, kad boružė pakils, bet pastaroji taip ir liko ant trūkusios senuko gyvenimo linijos. Grėtės žvilgsnis išdavė viską – akimirkos grožis laikinas.