Žmogus protas praskaidrėjo.
-Žiūrėk, koks jis keistas,- kažkas pasakė.
-Aha, aha...- dar kitas balsas pritarė.
Žmogus pramerkė akis. Ir pamatė Vilką ir Lapę, besišnekančius tarpusavyje.
-Oi,- tyliai ištarė Žmogus.
Du gyvūnai staigiai atšoko.
-Žiūrėk, jis kalba...-pasakė Vilkas.
-Aha, aha...- pritarė Lapė.
-Kur aš?- paklausė Žmogus.
Plėšrūnai pažvelgė į jį lyg į keistuolį.
-Aš juk Vilniuje gyvenu, Šeškinėj... Kas čia per sapnas...- Žmogus pasijuto visai sutrikęs.
-Oho, jis tikrai keistas. Gal kokio medaus per daug prisivalgė...- ištarė Vilkas savo draugei.
-Aha, aha.
-Pala, jūs vilkas ir lapė? Taigi jūs plėšrūnai! Ar neturėtumėt manęs suvalgyt?
Gyvūnai pažvelgė į jį baimės sklidinomis akimis.
-Tylėk...-sušnypštė Vilkas.- Dar Zuikis išgirs...
-Koks Zuikis? Taigi jūs Zuikius valgydavot. Na, taip pasakose būdavo.
Lapė ir Vilkas susimąstė.
-A, tai čia jau seniai,- kalbėjo Lapė.- Aš net gimus nebuvau. Gal tik mano senelė, kuri yra labai sena, dar tai pamena. Dabar nauji laikai, nauji laikai, keistuoli... Dabar ir Zuikiai Lapes ėda.
-Tai iš kur tu?- paklausė Vilkas.
-Aš sakiau, aš iš Šeškinės.
-Tai tu šeškas?
-Ne, ne...
-Tai, kad Šeškinėje gyveni,- nustebo Vilkas.
-Tai čia tik pavadinimas, tik pavadinimas.
-Che, kas per laikai, kad pavadinimas nepasako daikto esmės,- sutriko Lapė.- Žinok tu kažkoks keistas, Šeške...
-Aš ne šeškas, aš žmogus.
-Žmogus?- tyliai sušnabždėjo abu gyvūnai.
-Na, taip...
-Tai kam tau tada uodega?- paklausė pilkis. Ir su tais žodžiais žmogui išdygo uodega.
Žmogus pažvelgė į savo uodegą ir jau žiojosi kažką sakyti, bet staigiai nutilo. Jau buvo pasimokęs, kad šis pasaulis tikrai keistas.
-Žinai ką... Eik su mumis. Mes dabar pas Vilką einam. Tu toks keistas, dar koks Zuikis tave suvalgys...- šiek tiek pagalvojusi pasakė Lapė.
-Bet, klausykit, man reikia į Šeškinę grįžt.
-Na, gerai, gerai jau. Padėsim tau nusigaut į tą Šeškinę. Bet pirma einam pas Vilką - jau greitai sutems...- ir kūmutė žvilgtelėjo į vis labiau niaukstantį dangų.
Ir Vilkas, Lapė ir Žmogus patraukė į kelią. Jie greitai priėjo paprastą medinę trobelę, kurios sode augo rožė. Žmogus nežinojo, kam jinai skirta, nes jam iškart į akis krito namas. Naujasis Vilko ir Lapės draugas galvojo, kad ji čia tik dėl grožio. Bet rožė uždengė namą nuo Zuikio. Nes, kai ilgaausis eidavo pro šalį jis matydavo rožę, bet nematydavo namelio.
-Na, štai mes jau ir čia. Ne viešbutis, bet vis geriau,- Vilkas nuraudo dėl savo mažos trobelės, nes draugų nuomonė jam buvo svarbi. Ir pilkiui nerūpėjo, kad šis namukas jam labai patiko. Svarbu buvo draugai.
Trys gyvūnai, du tikri ir vienas Žmogus, žengė į mažą trobelę. Ji išties buvo maža- trobelėje tilpo tik stalas su trim kėdėm, krosnis ir viena lova. Žmogus atsisėdo ant kėdės ir pradėjo šnekėtis su Lape ir Vilku. Bet atrodo, greitai jis nutilo, nes pastebėjo, kad lange greitai keičiasi diena ir naktis. Štai žiūrėk pabūni akimirką ir po dienos akimirksniu ateina naktis. O štai spėk galvą nugręžti nuo lango ir pamatysi, kad jau rytas seniai pasibaigęs ir vakaras jau ne už kalnų. Diena ten buvo kaip akimirka. O Žmogui atrodė, kad jis taip trumpai čia yra. Bet jam reikėjo grįžti į Šeškinę.
-Klausykit, tai ar parodysit man kelią namo?- paklausė Žmogus.
-Na, gerai, einam,- ištarė Vilkas.
Ir jie išėjo. Tik šį kartą Žmogus nepastebėjo kaip keičiasi diena ir naktis. Dabar jis ieškojo.
Trys draugai priėjo sugedusį liftą.
-Na, lipam. Kilsim į Mėnulį,- paragino Lapė ir abu plėšrūnai greit įšoko į liftą.
-Bet, man į Šeškinę reik...
-Klausyk, kaip tu grįši namo nieko nepatyręs. Norint sugrįžti namo, reikia to nusipelnyti,- paaiškino Vilkas.
Žmogus, padrąsintas gyvūno, įlipo į liftą. Ir apsižvalgęs suprato, kad aplink jį nieko nėra.
-Klausykit, kur jūs?- pašaukė draugus.
-Mes čia, Mėnulyje. Ateik ir tu pas mus.
-Bet kaip?
-Naudokis liftu, keistuoli.
Ir Žmogus pradėjo spaudinėti visus lifto mygtukus, bet jis niekaip negalėjo pakilti nuo žemės. Tik po ilgų bandymų pagalvojo kaip būtų smagu Mėnulyje su draugais. Ir tada jis atsirado Mėnulyje. Šis Žemės palydovas jam užgniaužė kvapą, nes tokio įspūdingo vaizdo jis niekados nebuvo matęs. Žmogui nebuvo svarbu, kad draugai jo jau nebelaukė, nes jis per ilgai užtruko, Žmogus net pamiršo, kad atėjo ieškoti Šeškinės. Vilko ir Lapės senasis draugas žvelgė į Mėnulį, žvelgė į kosmosą ir tada staigiai panoro atsispirti ir pakilti. Žmogus šoktelėjo vietoje ir, o stebukle, pradėjo skristi į dangų, į kosmosą, į visatą. Jį masino Saulė, Jupiteris, Venera. Žmogus sunkiai suprato kodėl anksčiau to nepastebėjo. Tik staiga jis pajuto, kad Mėnulis ir Žemė jau toli, toli, o jis skraido kosmoso platybėse. Bet jam tai nerūpėjo. Žmogus dabar buvo kosmose, o kosmosas buvo Žmoguje...
Ilgai tas Šeškinės gyventojas skraidė, ilgai tyrinėjo visatą. Bet kuo ilgiau buvo kosmose, tuo dažniau juto kažkokią tuštumą savyje. Ir tada pirmą kartą jis pažvelgė ne į Saulę, bet aplink save. O šalia Žmogaus skraidė daug tokių pat atsiskyrusių meteoritų, kurie tyrinėjo dangų, bet tas Žmogus to niekados nepastebėjo. Jis buvo kaip meteoras, kuris niekados nenukris, nes neturi kur kristi. Ir Žmogus pradėjo mąstyti. Mąstė ilgai, dulkėmis apėjo, bet niekaip nesugalvojo, ar jam likti kosmose, ar grįžt į Žemę. Bet atsakymą padiktavo kitas meteoritas. Tas dangaus kūnas atsitrenkė į Žmogų ir jis šlumštelėjo ant žemės. O žemė buvo skaudi, nes ilgai jis buvo be pagrindo po kojomis. Jam buvo taip keista eiti Žeme, visai kaip paprastam žmogui. Nes, kai ilgiau paėjėdavo, skaudėdavo kojas, juk Žemė buvo kieta. Jo gimtoji planeta gerokai aptalžė jam kūną. Ir sielą.
Bet Žmogus greitai pradėjo bijoti kitų. Jis per ilgai buvo kosmose, tad jautėsi svetimas savo planetoj. Kai pamatydavo kokį gyvį, nesvarbu, ar tai skruzdė, ar tigras, iškart sprukdavo šalin. Tas nukritęs meteoritas jautėsi keistai Žemėje, bet žinojo, kad čia jo vieta.
Ilgai ilgai jis pratinosi prie Žemės. Ir tik po daug daug akimirkų jis nebesprukdavo į šalį, kai sutikdavo mažą žiogelį. Bet vieną dieną, nors dar ilgai jam reikėjo pratintis prie Žemės, jis sutiko... Zuikį.
-Oi, Zuikis,- tyliai sušnabždėjo Žmogus, galvodamas, kad atėjo jo paskutinioji.
-Oho, sveikas, keistuoli,- nusistebėjo Zuikis.
-Ar... ar tu manęs nesuėsi?
-Ką? Aš tave suėsiu? Nešnekėk nesąmonių. Aš ne vilkas.
-Bet juk tu ėdi Vilkus ir Lapes, man taip...- sutriko Žmogus
-Aš? Ar tu kvailas? Ir truputį tyliau. Dar Vilkas ir Lapė išgirs.
-Bet... juk jie geri. Juk tu ėdi vilkus ir lapes.
-A, tai čia jau seniai,- atsakė Zuikis.- Aš net gimęs nebuvau. Gal tik mano senelis, kuris yra labai senas, dar tai pamena. Dabar nauji laikai, nauji laikai, keistuoli... Dabar ir Lapės, ir Vilkai Zuikius ėda.
-Aaaa...- nutęsė Žmogus. Ir tik dabar jis pažvelgė į savo raukšlėtas rankas. Žmogus niekados negalvojo, kad laikas taip greitai bėga. Bet laikas bėgo dar greičiau, nei jis įsivaizdavo. O Žmogus dar nebuvo grįžęs namo...-Ar gali mane nuvesti į Šeškinę?- paklausė ilgaausio.
-Na, gerai. Bet gal pirma užsukim pas mane. Matai, dabar temsta. Dar koks vilkas pasigaus...
-Ne, aš nebeturiu laiko. Prašau, Zuiki...- tyliai paprašė Žmogus.
-Na, gerai, einam greičiau,- ir Zuikis tapo jo draugu.
Jie ilgai ėjo, kol Zuikis rimtais pažvelgė į savo naują draugą ir pasakė:
-Klausyk, aš čia eiti jau nebegaliu. Eik vienas tiesiai, tiesiai ir prieisi tuos savo namus.
-Ačiū, Zuiki,- ištarė Žmogus. Ir jis pažvelgė savo draugui į akis. Zuikis greitai nusisuko, kažką sumurmėjo ir nuskuodė taku.
Žmogus atsisuko į kelią ir nuėjo toliau. Ėjo jis neilgai, nors kelias namo ir buvo ilgas. Net nespėjo sutemti, o Žmogus jau buvo prie savo namų.
-Ir kam aš išėjau?- paklausė jis sienų ir dar kartą pažvelgė į savo rankas, nors tai darė jau daug kartų.
Ir jei sienos būtų galėjusios kalbėti, jos būtų atsakiusios taip:
-Tam, kad sugrįžtum.
Ir Žmogaus protas susidrumstė.


...O gal tai tebuvo sapnas...


Ačiū.