Santrauka:
menu, Menu gražiu buvau.
Pelėsiais iškraipysiu baltumą,
Nes pirmą kartą taip rašau.
Nukirpus lyną, meno keltuvo,
Išjuoksiu urvą, kur gimiau
Neišgirsti varpai skambėjo.
Toli, todėl tikėk, ne Tau.
Gražuoli, pragaro virėjau,
Skaityki vėją: \"sušalau\".
Tupėdamas giliai sudužęs
Po keltuvu šaknų nedaug,
Kilometre iš Dievo ložės
Menu Menus. Kažką ir sau
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Languota_ss
Sukurta: 2010-01-14 02:04:43
ech...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-01-14 01:28:01
Kažkas pasilieka, net jei po spartaus pakilimo būna dar greitesnis nusileidimas? Veikiausiai taip, juk turime atmintį. Viskam.
Vartotojas (-a): Languota_ss
Sukurta: 2010-01-14 00:22:58
Atsiprašau, kad padrikai, bet, lsuktsi ir ne, grįžtu tik palengva į poezijos vėžes
Anonimas
Sukurta: 2010-01-13 20:56:48
Ilgimasi vaikystės? O gal jos tikrumo (menai dažnai priešinami urbanistiniam tuštumui)? Keistokas darbas.
Vartotojas (-a): MoneLi
Sukurta: 2010-01-13 19:41:19
neišlukštenu pagrindinės minties, bet palieku laisvės į rėmus netelpančiai interpretacijai. 3-4 eilutės neįkainojamos (:
Anonimas
Sukurta: 2010-01-13 19:26:00
Patiko, Visai gerai rimuojasi ir skaityt lengva. Mintys tokios...keistos, bet labai gražios.