pageluo užgesę chrizantemų saulės
širdgėlą palieka sieloje ruduo
žiedas mėtosi lyg koks baltas kaulas
iš šiaurės atklydusios nasruos

su dievu ir nėra jau kam pamoti
juk išeinantis kažką kažkam palieka
lemtį gal gali vadint besote
pasiglemš ne viską iš to kiekio

bet ne ją - iš belaikio sapno
kur paliksi tu kai manęs nebus
sugalvos lemtis vėl kažkokį tapsmą
bet tai bus kažkas ir kažkas pabus

iš nežinios į paslaptingą krantą
pakviestas būti (juk nebūtyj būt neprivalu)
kažkas nugrimzdęs į belaikį sapną,
tave išvydęs galbūt ištars kaip banalu

o gal praradęs žadą nuostaboj žavėsis
beviltiškai ieškos tavęs minioj tarp begalės veidų
manęs nebus - (dar būsiu žemėj kaip puvėsis)
bet išeinantis kažką palieka o kažką – tai žingeidu