Nebūk karklu, lietuvi, Nemuno pakrantėj,
Kurį galėtų šaltos lytys skriausti,
Nebūk pušim, liauna pušim palaukėj,
Kurią bet kas pasiektų lenkti, laužti.

Būk ąžuolu gruoblėtu ir šakotu,
Ūksmingoj girioj brolių apsupty,
Kad bet kada galėtumei kovoti,
Kai stūgaus vėjai - šunys paleisti.

Dėvėtos belgų kelnės ne lietuvio stotui,
Drobiniais marškiniais kvėpuoti daug lengviau,
Mes savo duona užauginta galim būti sotūs,
Lietuvišku nė svetimu žodžiu dainuot skambiau.

Jei esame ant kelio, tai dar nereiškia vargšai,
Patys keleivį galime priimt, jį pavaišint vynu,
Tik svetimi paliks visi kaimynų maršai,
Jei vėl norės prispaust mus po padu.

Nebūk karklu, kai tavo kalbą, raštą darko
Bestuburiai politikai už lašą naftos,
Arba, kada begėdžiai kreivą tvarką
Jau net vaikams į pasakas įrašo.

Laisvė – ne laisvė siausti, plėšti, vogti
Ir prievartą paverst svarbiausiuoju tikslu.
Laisvai gyventi – dirbti, kurt, mylėti,
Gyvenimą nuspalvinti džiaugsmu.

Nebūk karklu, lietuvi, Nemuno pakrantėj,
Už savo žemę pats tik atsakai.
Mylėki ją ir pasistenki taip gyventi,
Kad liktų gražesne, negu radai.