Nejaučiu kojų, galiu tik rankomis remtis į šią buizą. Remtis?

Ten apačioj po truputį žemė virsta betonu, jau galima tvirtai stovėti. Tik stovėti.
Kaip gerai, kad galiu bent ramiai kvėpuoti, niekas nespaudžia krūtinės.
Man gera gyventi šaltų rankų šalyje.
Pati turiu mažą ugnelę delnuose. Dalinu atidžiai visiems.
Nori ir tau galiu jos duodi, tik susimildamas ištrauk mane.
Na nesakau, kad pavargau tiesiog aš noriu eiti. Eiti į priekį. Aš jau atgavau jėgas. Dabar svarstau, kam dėkoti?
Tikriausiai sau.
Arba tau, kad kiekvieną dieną įkvėpti naujų jėgų. Prisiglaudi netyčia, pažiūri netyčia. Ir vis dar myli, netyčia.
Po galais, aš vėl šypsausi. Liga praėjo. Nei vaistų nereikėjo. Tik laiko.
O jis tikrai visagalis.
Žinai, dabar svarstau apie žmonių kategorijas.
Aš priklausau tiems, kurie naiviai tiki jog viskas visada baigęsi gerai.
Priklausau tiems, kurie skaito daug knygų, yra matę daug filmų. Taip mes ir gyvenam. Kuriam scenarijų patys. Vaidinam patys. O kai uždanga nusileidžia, mes nusišypsom ir plojam sau.
Bet kuo dažniau galvoju, kad viskas gerai, aš staiga pajuntu: ir vėl centimetru įklimpstu giliau.