Prigimtis mūsų glūdi medžioklės instinktuos,
ochra pieštos žvėrių piktogramos,
stalaktituose slėptos urvuos,
išraižytos paveikt Dievų valią,
meno hitai žmonijos aušros.
Įspūdingos kolonos tašyto granito,
triumfo arkos, liekni obeliskai,
marmurinės šventyklos, statytos
padėkoti už pergalę Nikei,
amžių dūžiai, praryti tylos.
Užmiršti epizodai senovinių mitų
Luvro salių paveikslais atgimsta,
iš praėjusių amžių portretų,
nulakuotų auksine spalva,
į mus krypsta aštriais arbaletais
savo paslaptis saugantys žvilgsniai
su giliai užmaskuota klasta.
Neįdomios paliko sakralinės temos,
antikinių legendų kraupi pabaiga,
ant kalno Mormartro spalvotoj paletėj
Madona be skraistės,angelų apsupta,
veidas kampuotas,apsvaigęs nuo streso,
moters ego parodo kitokia puse.
Nebeturime genų pirmykščio Adomo,
tik dvasią išginto urvinio žmogaus,
vėl į praeitį savo drąsiai sugrįžtam,
lenkiame Arką vamzdžio plieninio,
šešiais varžtais montuojam tiesas prigimties
ir sakome stebinčiai miniai:
Čia visos vertybės,tiktai parūdiję kažkiek.