– Beprotybė šitaip mylėti!
– Nemyli tu jo, nemyli, kitaip nebūtum išdavus su kitu.
– Myliu, išdaviau, kai dar nejutau to beprotiško jausmo jam.
– Nejutai? O kaip pavadintum pavasarį, kai jis tau alyvas skynė? Kai bėgai iš pamokų, vien tam, kad su juo pabūti? Kai šypsojaisi lyg patrakus vien paklausus, kaip reikalai su juo?
– Aš nežinau... tada... tada viskas buvo kitaip, man buvo pramoga, na nežinau, gal tiesiog trūko švelnumo.
– Švelnumo... o vasara, kai abu sėdėdavot ant piliakalnio? Kai supdavotės prie ežero, kai bučiavotės prie bažnyčios, pameni? Kokia tada buvai laiminga... o tada, kai lijo ir abu stovėjot po pušim? Ką tada jautei? Juk vos jam išvažiavus tu iškart susitikai su kitu!
– Ne... aš nežinojau ką darau, ten ne aš buvau... patikėk, kaip gailiuosi...
– Tada? O ką dabar darai? Vos tik jis tave paliko, tu iškart paguodos ieškojai kito glėbyje, net nepagalvojus guleisi į lovą, apie ką tada galvojai?
– Apie jį, aš norėjau atsimerkti, pamatyti jo akis, aš norėjau jausti jo rankas...
– Melagė, tuomet tu tik galvojai, kad jis greičiau baigtų.
– Na taip, bet vėlgi tik dėl to, kad aš jutau malonumą tik su juo, supranti?
– Ne. Net ir dabar, kai sakai, jog myli, vos prieš porą dienų po šokių glamžeisi su kitu.
– O ką jis darė? Gal tuomet irgi glaudėsi prie kitos.
– Juokauji gal?
– Ne.
– Na nežinau, ką tau pasakyt, turėjai – reikėjo laikyt. Pati kalta.
– Žinau. Bet gal jis manęs nelaikė, nepagalvoji taip? Galbūt jis per mažai stengėsi, gal jo kaltė, kad neužpildė manęs, jog kitų prisireikė?
– Kodėl nuolat bandai save pateisinti? Nesijauti kalta, nesijauti. Net ir dabar, kai kalbamės, tu dairaisi kažkur lyg atsakymai būtų ant sienos parašyti. Atvėsk, jis jau niekada nebus tavo, ir net neverta apie tai kalbėti.
– Negaliu. Nemoku.
– Gali. Tingi, tu paprasčiausiai nemoki savęs nuteikti, jog viskas baigta, aš tau sakau, rasi kažką geresnio ir pamirši jį, pamirši. Liks tik gražus prisiminimas.
– O aš nenoriu.
– Pamiršti?
– Ne, aš nenoriu nieko kito, tik jo, kas kitas mane supras, kas kitas taip geis manęs kaip jis?
– Manai jis vis dar tau neabejingas?
– Taip. Na gal...
– Na va. Matai, tu net nežinai, ką jis tau jaučia.
– Žinau, jis bijo tai pasakyti, kad nepuoselėčiau tuščių vilčių.
– Vargšele, tu neleidi jam net pagalvoti, nuolat apie save primeni, ir kas baisiausia, tu verti jį būti už tave atsakingu, primeti jam savo skausmą, tu pati įpareigoji, kad dabar tau jis būtų draugas.
– Netiesa, aš begalę kartų jam pasakiau, kad nebenoriu jo matyti, prašiau, kad jis man neberašinėtų. Mes susitarėm šių metų negadinti, mes prižadėjom versti naują lapą ir kurti savo istorijas. Atskirai.
– Ir kas tada?
– Jis pasveikino su šventėmis...
– O tu iškart ėmei pasakoti, kokie tau buvo sumauti anie metai ir kad niekada jo nepamirši.
– Jis sakė tą patį.
– Jis, jis jis.
– Aš per patį vidurnaktį verkiau, dėl jo. Įsivaizduoji? Kai turiu švęsti, būti linksma, aš verkiu.
– Kiek išgėrei? Nemanai, kad tai alkoholis kaltas dėl tavo ašarų?
– Alkoholis? Na galbūt. Bet pasakyk, kodėl vos tik suskamba mūsų daina man pasidaro graudu? Blaivai.
– Sentimentai. Kiekvienas turi dainų, kurios kažką primena. Vieniems gera, kitiems bloga.
– O man visos primena jį. Visos.
– Nesąmones kalbi.
– Tikrai. Nemeluoju. Kiekviena daina sujungta su juo. Žodžiai, melodija... viskas jam ir apie jį.
– Tu išprotėjus.
– Beprotybė šitaip mylėti!

Negaliu pakęsti tokių pokalbių. Bjauri sąžine, eik miegot ir leisk man tą patį padaryti. Jau kelinta para neišsimiegu, vis tos pačios mintys: aš, jis, mes. Kada gi pagaliau baigsis šis košmaras? Kiek dar reikės padėti taškų, kiek dar kartų turėsiu prisiekti, kad jau išeinu? O kiek kartų grįšiu su viltimi, kad viskas pasimiršo... dievai mato, kokia kančia mylėti. Rodos nebūtų kitų bėdų, tarsi mano pasaulis būtų tik mažas kambarėlis, kuriame ant kiekvienos sienos jo nuotraukos, spinta, pilna jo drabužių, kiekvienam komodos stalčiuj jo laiškai.