(Iš 13-kos eilėraščių ciklo „Sausio naktis“)

Jau antras dešimtmetis baigia praeiti, jau antras,
Užaugo karta, kuri skausmo, Sausio kančios nesupranta,
Negirdėjo, kaip spjaudo kulkas okupanto šalti automatai.
Nežino, nematė...
                              Ir gerai, kad OMON‘o jie niekad nematė.

Nesakyki, žmogau, kad šiandieną išaušus diena,
Nė minutės vienos kruvinosios nakties neverta,
Kad stipresnės už plieną širdžių barikados pakriko, ištirpo,
Jų vietoj – partiniai klanai tūzų kortom Tėvynę pakirto.

Nesakyki, žmogau, kad Laisvė – beteisė piemenė,
Kurią tik poetai išdidūs gal myli ir lūpose gano,
Jos garbei uždėtas vainikas, patikėk, nenuvys niekada,
Lig šiolei dar skamba Sausio 13-osios nakties valanda.

Istorijos lapų bankų vertelgos ir makleriai biržų nerašo,
Už laisvės idėją turtuoliai niekur neduoda nė grašio,
Tad Laisvė ne jų, o mūsų, doras pilieti, žmogau,
Gerbkime Laisvę - tai žuvusiųjų priesaikas tau.

Gerbkime Laisvę, kaip gerbiam kiekvienas save,
Nes nieko vertesnio daugiau nesurasti už ją,
Patikėk, išauš dar lietuviui gražesnė, šviesesnė diena,
Juk neveltui negyja pragaištingos nakties atvertoji žaizda.

Praeis metų daug, gal šimtai net keli,
O didvyrių vardai bus ir tuomet gyvi,
Lietuva ir jos ainiai mūsų kartai dėkos,
Kad speiguotąjį sausį apgynėm,
                                             Aktą Kovo 11-osios dienos.  

Prisimink skaudžią naktį, joje mes visi -
Žuvę, išlikę, buvę toli, bet kartu širdimi.
Kada man sakai – ir aš ten stovėjau, ir aš ten buvau,
Patikėk, tuo tikiu. Visus aš jaučiau.