Kai kas pasakė, jog aš savo požiūrį į kūrybą išreiškiu Hermanno Hesse‘es žodžiais: „Jei žmonija liktų be poetų, gyvenimo žaismas prarastų savo žaviausią grožį. Bet jei žmonija suprastų savo poetus, žiūrėtų į juos rimtai ir sektų paskui juos, ji pražūtų, prarastų balastą“... Bet tai yra tik iškąstas gabaliukas iš Hermanno Hesse‘es minties apie poetų pripažinimą-nepripažinimą. Man artimas minėto autoriaus pamąstymas būtent šiame kontekste.

Požiūrį į kūrybą galbūt drįsčiau išreikšti ir savaip sudėliotais žodžiais, ne norėdamas išsiskirti ar prieštarauti didžiai gerbiamam poetui-dailininkui ir kitoms šviesioms literatūrinio pasaulio asmenybėms, o tik mėgindamas savu kampu pažvelgti į bendrą čionykštį visų mūsų deimantą (t.y. poeziją plačiąja prasme).

Poezija – tai nėra vien (uni)forma, tai greičiau giluminės savistabos ir mus supančių pasaulių santykio kontempliavimo būsena. Būsena, bendra buvusiems, esantiems ir būsimiems poetams. Formos gali kisti, transformuotis, netgi tapti visai nebeatpažįstamomis ir neapčiuopiamomis, o būsena išlieka būsena net ir tada, kai, regis, imsi ir išduosi savo įsitikinimus. Be abejo, labai dažnai nutinka taip, jog narciziškai ima dominuoti (uni)forma, kuri ilgainiui apgailėtinai komiškai nusidėvi, į aikštės vidurį negailestingai išspirdama visiškai išnuogėjusią tuštybę, kuriai nebėra kur dėtis.

Reikia didelės drąsos vidujai prisipažinti, jog esi poetas, jog nori juo būti, išlikti ištikimas Idealui, kad ir kas benutiktų. Įsikalbėti, įsitikinti ar viešai apie save rėkti literatūriniuose turguose yra kur kas paprasčiau. Toks beatodairiškas savęs teigimas ir brukimas reikalauja įžūlumo, o ne tokios narsos, kuri būtina norint būti atviram bei sąžiningam prieš patį save. Tik tokiu atveju, nuolankiai nusižeminę, galime kvėpuoti kartu su tais, kurie ne vien savo tekstais, jų kokybe ar kiekybe, buvo, yra ir bus tikrieji egzistencinio skausmo įskaistinti Kūrėjo kūrėjai.