Taip vienišos ir liūdnos slinko dienos,
laukimas ilgas beprasmių valandų.
Kaip gervės klykiančios padangėj, vienos
išskrenda laimės ieškot už debesų.

Praėjo laikas pilnas nerimo lietingo.
Prabėgo dienos pilnos viesulo raudos–
kaip žiburėlis, begalybėje pradingęs,
ir pasiilgęs kelrodės šviesos.

Pikta grimasa šaipėsi likimas.
Liūdni verpetai, dingstantys gilyn.
Užstrigęs tamsoje kantrus laukimas.
įstrigęs lyg rakštis kraujuojančion širdin.

Negrįžo atgalios, neatplasnojo.
Išskrido jos su gervėmis kartu.
Likimą mano niūrų lietūs pažabojo
ir nebeliko vėl dienų liūdnų...