Neapsimesk, jog negirdi
Ir nenusuk akių į šalį,
Jeigu sužvarbusioj širdy
Nepalikai man net takelio.

Naktis vienatvės akimis
Nemato ateities peizažų,
Šalta žiemužė pusnimi
Užklojo net takelį mažą.

Aš jo surasti negaliu-
Ir ar bereikia jo ieškoti?
Kartotas man vienai,, myliu“
Išvyko jau į kitą stotį.

Dar neišeik, nenusisuk,
Neapsimesk, jog negirdėjai.
Bent valandėlę dar pabūk,
Žinau, negrįš jau kas išėjo.

Prisėsk šalia, pripilk taures
Ir pasilikime bičiuliais,
Bet klausiu vėl ir vėl savęs:
,,Iš kur ta širdgėla didžiulė?”