(Iš 13-kos eilėraščių ciklo „Sausio naktis“)

Tai suguldė Lietuvėlė savo sūnus, tai suguldė,
O tarp jų jauna mergelė – balta gulbė.
Baltos gėlės, baltas sniegas, saulė skaisti liejas,
Tik prarijo dienos šviesą juodos skraistės vėjas.

Ledo lytys Neries upėj greitai plaukia,
Lūpos, širdys surakintos – akys šaukia.
Tai ne vilkas geležinis trankos, blaškos ant grandinių
Sūnų verkia,
                          dukros verkia
                                                    Lietuva Tėvynė.

Ten kur skausmas – baimės nebėra,
Ten kur skausmas – ten tiesa tikra,
Ten kur skausmas – veriasi dangus,
Ten kur skausmas – gimsta vėl žmogus.

Jūs sušaudėt ne mergaitę, ne Loretą,
Ji gyva, tiktai jau  ten, prie žvaigždžių pakylėta.
Akys jos kasdien į žemę žvelgia
Į Tėvynę savo laisvą, širdžiai brangią.

Jūs sušaudėt ne Algimantą, Virginijų ar Titą,  
Igną,  Rimantą, Alvydą ir dar Alvydą kitą,
Jūs sušaudėte ne Liudą ir ne Darių -
Didvyrių sušaudyt niekšai  juk negali.

Jūs sušaudėte save, savo klaikų melą,
Jau pasaulis bunda, tiesos akys verias,
Bus ir atpildas, teisingas, griežtas teismas,
Siautėt budeliams daugiau nebus gal leista.

Tai ne vilkas geležinis trankos -
Motinų sugniaužtos sielvartingos rankos.
Amžinoj kančioje sustingo karštos širdys,
Baltą kapų smėlį jaunyste pagirdė.