Dažnai aš šiltą vasarą menu,
Lakštingalos giesmė skaidri skambėjo,
Mėnulio pilnatis žvilgėjo sidabru,
Ir žvaigždės ežero veide atsispindėjo.

Ant minkšto kilimo žalios žolės,
Viens kito glėbyje apsvaigti buvo gera,
Stebėti, kaip išdykęs vėjas dangumi
Klajūną debesėlį tolin gena.

Kai žvaigždės tirpti imdavo danguj,
Ilgai sėdėdavom abu po gluosniu,
O ryto saulė, rinkdama rasos lašus,
Taip švelniai spindulėliais veidus glostė.

Dangaus žydrynė primena tavas akis,
O vėjas - nuostabų švelnumą rankų...
Kai pilnatis mėnulio spindi sidabru,
Mane ir vėl prisiminimai vasaros aplanko.