Dažnai aš šiltą vasarą menu,
Lakštingalos giesmė skaidri skambėjo,
Mėnulio pilnatis žvilgėjo sidabru,
Ir žvaigždės ežero veide atsispindėjo.
Ant minkšto kilimo žalios žolės,
Viens kito glėbyje apsvaigti buvo gera,
Stebėti, kaip išdykęs vėjas dangumi
Klajūną debesėlį tolin gena.
Kai žvaigždės tirpti imdavo danguj,
Ilgai sėdėdavom abu po gluosniu,
O ryto saulė, rinkdama rasos lašus,
Taip švelniai spindulėliais veidus glostė.
Dangaus žydrynė primena tavas akis,
O vėjas - nuostabų švelnumą rankų...
Kai pilnatis mėnulio spindi sidabru,
Mane ir vėl prisiminimai vasaros aplanko.
Liepa
2010-01-06 15:07:46
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-01-10 23:27:20
Labai tikiuosi, kad "ta pati styga suskambės...", juk dažnai žmonės pergyvena labai panašius jausmus, ar ne?
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2010-01-06 17:10:55
Šaunu, tačiau dainai kiek perdaug asmeniška. Turi muzikos autoriui "ta pati styga suskambėt".
Anonimas
Sukurta: 2010-01-06 16:33:52
aplanko, tikrai