Vėl jaučiu - tyliai tvinksta į širdį
Graudulinga bočių gaida:
Kažkas pamirštą smuiką pravirkdė,
Kažkas grūdino dalgį žaizdre.

Ir tas žaizdras žėruot nepaliovė:
Kiek karų, kiek nelaimių mus plakė.
Kraičio skrynią pramotės krovė,
Broliai girioj išvaikščiojo taką.

Ėjo ginti Tėvynės ir žūti -
Prakeikti, apraudoti, bedaliai.
Nei kapų, nei kryželio mažučio:
Kur parkrito - pravirkę berželiai.

Amžiai užvertė lapą po lapo
Sunkią knygą senolių godos.
Tyrų tyruose lūpos sukepo
Be seniai užmirštosios maldos.

Bet į širdį iš lėto srovena
Mano protėvių šaukiantis kraujas.
Prie Šventosios, kur sėliai gyvena,
Kur dangus toksai senas ir naujas.