(Iš 13-kos eilėraščių ciklo „Sausio naktis“)

Skaičiau kažkada gal knygą, gal seną žurnalą,
Kaip už Laisvę kovojo ir žuvo ispanai:
Pirmose eilėse krito ėję kartu kunigai,
Atrodė, kad tai tik kitur, tik toli ir  tai buvo seniai.  

Kunige Robertai Grigai, ar tu supratai, ar žinai,
Koks reikalingas, stiprus ir brangus mums tą naktį buvai?
Toks jaunas, drovus, o tikėjime - milžinas, širdimi - galiūnas,
Stovėtum kartu ir tos sienos lai sprogsta, lai griūna.

Mirties angelai. Jie buvo šalia, jie buvo arti.
Nematei, tik jutai, kaip plevena sparnai jų šalti.  
Tik širdį ir protą valdė ne jie, bet mintis -  
Neatims, neišplėš! Kur tiesa -
                                        ten nušvis net ilgiausia, bjauriausia naktis.

O tiesa tik viena –
Laisvė buvo ir liks mums šventa,
Kaip šventi idealai Vienuoliktos Kovo dienos,
Ir laimingas bus tas, kas gyvybę dėl jos paaukos.

Būna laikas. Būna dienos, lemtingos minutės,
Kurioms lemta raidėmis, istorijos puslapiais būti.
Būna ir žmonės – tikros, ne vienadienės ten žvaigždės,
Ir jos šimtmečiais šildo, savo spindulius skleidžia.

Ir nereikia jų daug.  Laivo kursui jūroj pakanka vienos,
Tik karštos, iškilios ir ryškios,
Kuri per tamsas, per rūkus ryškiai šviestų,
Išmintim, gerumu ir drąsa kelią tiestų.