Santrauka:
Tai toks paprastas atsakymas į vakar įkeltą mano eilėraštį „Dovana“.
Ką čigonė pranašavo,
Netikėjau niekada -
Gimdami likimą savo
Mes atsinešam delne.
Nelankau seniai būrėjų -
Ar jos tiesą pasakys?
Pinigus nuneš kaip vėjas
Ir sujauks manas mintis.
Nors žvaigdė, mano likimo,
Blankiai spindi tarp visų,
Aš, žvaigždėtam vandenyne,
Paganyt... akis galiu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-01-03 23:14:45
Antrinu Barabui. Nebūtina juk visko publikuoti.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-01-03 21:59:01
O man patiko. Kad ir sueiliuotas pasipasakojimas. Kartais eiliuojant pritrūkstam meninės raiškos priemonių, bet jomis piktnaudžiauti irgi neverta. Juk perkrautas jomis eilėraštis neretai praranda mintį ir imi nesuprasti, apie ką kalbama. Tokia yra mano nuomonė.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-03 15:01:23
Sueiliuotas pasipasakojimas. Reikėtų bent kiek meninės raiškos priemonių.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-01-03 14:48:57
Dienoraščio nuotrupa ir tiek.
Yra dalykų nepriklausančių nuo mūsų tikėjimo:)
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2010-01-03 10:27:57
Kai nerimauji ir nežinai priežąsties, kyla įvairių minčių. Nesibūriau iš kavos tirščių tiesiogine prasme. Varčiau medicinos enciklopediją, „būrė“ trys gydytojai. Nieko rimto, aš nusiraminau.