I

Kai naktinis dangus
Sunkiai žemę užkloja
Ir pavargus širdis
Tyliai renka žodžius,
Aš klaupiuos ir kartoju maldą
Už tėvus, už sodžius,
Už gimtinės skaisčiausiąją žvaigždę,
Už pavargusias sielas kely.
O dangus į žemę jau leidžias,
Ir nakties žvaigždės gieda pasauliui
Užgimimo kantatą nuostabią.
------------------------------------------
Bet pasaulis jau nieko negirdi,
Rytą Jėzų iškeis į Barabą...

II

Taip griūva tvirtovės,
Valstybės ir sienos.
Taip skeldėja žemė
Ir svyra kalnai.
Taip gūdžiai krinta
Ir užsimuša dienos,
Kurių valandose aklai gyvenai.
Taip skyla pasaulis
Nuo smurto ir kraujo,
Taip akys bedalio užgęsta liūdnai.
Taip ilgisi žmogus
Kažko gero ir naujo,
Ir kūdikis verkia pabudęs nūnai.
Taip siela ištroškus vis šaukia: kada?..
Taip džiaugiasi širdis į tėvynę sugrįžus,
Taip alma šaltinis - gyvoji malda.
--------------------------------------------
Ir meldžias už taiką Asyžius...