(Iš 13-kos eilėraščių ciklo „Sausio naktis“)

Ne pirma tu tokia, daug bemiegių naktų
Matė Rūmų langai užu sienų tvirtų.
Tik nevirpino jų trenksmas tankų šiurpus,
Ir nesaugojo taip ligi šiolei žmogus.

Plieno grotom aukštom, tuo naujuoju rūbu,
Uždengti net stiklai, nepralįs, kad ir duš.
Miškas iečių, smaigų, dar ant stogo aukštai,
Tegul galą čia gaus neprašyti svečiai.

Tik suprantam visi, kad mažai, oi mažai
Apsigint nuo mirties, jei ją sės vanagai.
Plienas joks nepadės, nepadės šautuvai,
Jei mes liksim vieni, be globos iš Aukštai.

Ir liejas rauda, ir kyla į dangų malda,
O lange statulėlė balta – taip trapi, taip maža.
Meldžia žmonės stebuklo. Ir tiki.
                                                 Ir tiki tikrai, kad jis bus.
Tas meldimas toks karštas ir toks nuoširdus:

Švenčiausia Mergele Marija, Paslaptingoji Rože,
Apginki Tėvynę, jos vaikus, Vilniaus grožį,
Apginki mūsų Laisvę, iš priešo atimk kalaviją.
Išgirsk  ir mus gelbėk,
                                 Skaisčiausia Mergele Marija!

Meldžiasi žmonės prie Rūmų nakties tamsoje,
Ne vienas, ne du – tūkstantinė minia.
Pažvelki, Dangau, juk stebuklas vien tai,
Kad žody maldos viltį mums grąžinai.