Na štai jau ir pirmas eilėraštis,
vienas iš tų - pažadėtųjų šimto,
Gražus - įnoringai grakštus, lyg
Delno gyslos - išsielotos likimo...

Bus tų eilėraščių tiek kiek reikės,
Ir pažadėtus balto lapo - juos visus,
Kaip demonus valdysi sutelkta aistra,
Kad nenuodėmėse atsigniaužtų kūriniai...

Ir juodos raidės, žyrančios iš delno,
Lyg pasąmonės juodos sieros dėžės,
Mintim sugrįžta mum atgal į sąmonę,
Kad suliepsnotų ir nušvistų turinys...

Aitri tamsa tebūna prieš sprogimą,
Prieš tai kai dagtis laiką padalina
Palikus bigfordo šešėlį bėga kibirkštis...
Na ir štai sprogimas... Bum ir ką?

Tikiu tu kūriniais nustebinsi šimtus
Sužadinsi jų norą kurti ir rašyti...
Nublanks ir balto lapo turinys...
Teks prižažinti - Tau jis perskaitė likimą.