Sušaudyta tyla... (5)

(Iš 13-kos eilėraščių ciklo „Sausio naktis“)

Pasaulis suglumo, pašiurpo, nustėro,
Kai pragaro gelmę jų Gorbis atvėrė,
O ten, ta pati okupanto sena prigimtis -
Į Vilniaus gatves  išvažiavo žvaigždėta mirtis.

Ir šliaužia per miestą ginkluotos plieninės pabaisos,
Užgniaužt laisvą žodį įsakymas duotas. Joms leista:
Šaudyt, žudyti, degint, naikinti
Tautą, valstybę, jos žmones ir laisvąją mintį.


Gesta ekranai, nematyti daugiau Bučelytės,
Tik drąsos, tik jos žodžių kareivos neišgali niekaip sutrypti.
Šauksmas sklinda, tarsi angelas paskutines dienas trimituoja:
- Jie jau čia! Girdėt šaudo! Ir mus jau šturmuoja!    

Radijo Televizijos Komitetas,
Pastatas užimtas, tik Žodis dar nesudegintas, nenugalėtas.
Vėl pabaisos nerimsta, taip kraujo nekalto jos trokšta -
Ir šešiolika šmėklų šliaužia ten,  kur minia,
                                                                 prie virš miesto iškilusio Bokšto.

Tankų vikšrai bejausmiai, plienas kraujo skonio nežino -
Ar jis iš sutraiškyto kūno pagyvenusio vyro, jaunuolio, merginos.
Ausų būgnelius, stiklus, Vilniaus miegą sprogdina patrankos,
Mirties dantys kalena, o kulkos lekia paleistos iš žvėriškos rankos.

Sušaudyta tyla, sušaudytas miestas, sušaudytas bokštas, tik ne laisvas žmogus.
Atsistojo beginklis prieš tanką ir skanduoja brangiausius žodžius:
Lietuva, Lietuva, Lietuva!
Tik ir vėl papliūpa,
                                 ir nusvyra galva nekalta, o gal kalta, kad laisva?

Tik vėliau, daug vėliau suskaičiuos užmuštuosius, suskaičiuos sužeistus,
Tik vėliau, daug vėliau prisimins ir pagerbs čia stovėjusius, žmones narsius,
Tik vėliau iškils kryžiai ir žieduose plevens atminimo Šventoji ugnis,
Kad per amžius išliktų, kad primintų,
                                                  ką prarijo, į savo gelmes nuskandino,
                                                                                  prakeiktoji, tryliktoji naktis.
    
Atminties neišdegint,
Jų vardų neištrint-
Kas gyvybę, gražiausią jaunystę Tėvynei paskyrė,
Kas jos Laisvę, jos Žemę ir Žodį nuo žvėries

                                                               savo kūnais, karštaisiais,  apgynė.
skroblas

2010-01-02 06:55:39

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2010-01-02 15:50:23

Prasmingas. Tikras. Ačiū.

Vartotojas (-a): Živilė

Sukurta: 2010-01-02 13:18:48

Nors tuo metu manęs nebuvo, viskas atsispindi šiame kūrinyje ir matosi, kaip buvo sunku... Kad ir kaip baisu, bet mintys gražios, ta prasme skausmingi, bet savaip gražūs žodžiai. Labai patiko;]

Vartotojas (-a): radaa

Sukurta: 2010-01-02 12:12:39

Džiaugiuoai, kad yra žmonės, gebantys ir turinty poreikį visa tai įamžinti eilėse... Sėkmės Jums.

Vartotojas (-a): Meškienė

Sukurta: 2010-01-02 10:39:00

Skaudi istorija...Kiek rovė–neišrovė, kiek mynė–neišmynė...Tikrai neišdegins atminties...