Dangus...
Toks mėlynai geltonas,
Be žvaigždžių, mėnulio.
Tuščias,
Lyg nepapuoštas tortas,
Bet jis tik mano.
Dangus...
Išmuštas raudonio,
Sumaigytas pirštais
Ir paskandintas viename ryškiam vaikystės prisiminime...
Tik mano!
Ir odinis kvailo sąsiuvinio viršelis,
Slepemas po lova...
Ir saulė po tamsiais, vargu dvelkiančiais debesimis...
Tik mano!
Sienos,
Lubos,
Grindys,
Pamatai,
Senatvės bokštas...
Mano!
Vaikystės vystyklai,
Žaislai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2010-01-05 18:37:09
vargu dvelkiančiais debesimis ... kažkaip neįdomiai,
trūksta originaliu metaforų, esate savęs atradimo kelyje , teks padirbėti
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-01-01 22:30:26
...patiko ...spalvingai skamba...ir elegiškai...
Anonimas
Sukurta: 2010-01-01 15:39:25
Slepemas > slepiamas
Ir paskandintas viename ryškiam vaikystės prisiminime...; Ir saulė po tamsiais, vargu dvelkiančiais debesimis... > labai griozdiškai skamba.
Tekstą reikėtų išvalyti nuo pasikartojimų, nieko nesakančių žodžių. Pernelyg reiškiama paauglystės ekspresija pradeda skambėti neįtikinamai, paviršutiniškai. Yra sublizgančių vietų, bet jų šįkart per maža.