(Iš 13-kos eilėraščių ciklo „Sausio naktis“)

Taip sunkiai slenka speiguotas sausis,
Žmonės pritilę „Žinias“ išklauso.
Visi supranta – gresia pavojus,
Gali pakirsti trapią svajonę.

Renkasi žmonės, plaukia į aikštę
Krūtinėm ginti Lietuvos Laisvę,
Rankomis kelia statybų plieną,
Į viršų kyla betono siena.

Virš barikadų Trispalvės plaikstos,
Nelieka niekur takelio laisvo.
Dešimtys tūkstančių  dorų piliečių
Širdim atsiliepia, jei Laisvė kviečia.

Vyrai santūrūs, jaunimas triukšmingas,
Visi ir kiekvienas čia reikalingas.
Moterys stovi, stovi vaikai -
Lietuva mano, ar Tu tai matai?

Ar Tu tik matai, kiek Tavo gynėjų
Prie barikadų, Tarybos atėjo?
Kokios jų akys ir kiek ten drąsos,
Stebėkis pasauli – štai lobiai tiesos!

Darbus pametę, iš miestų ir kaimų -
Iš Klaipėdos, Kauno, Skuodo, Raseinių,
Nuo Gargždų, nuo Anykščių,
                                               o šis iš pačios Utenos,
Šiandien čia – dukros ir sūnūs vienos Lietuvos.

Ant aukštų grotų piešinys vaiko –
Baltas balandis vėliavą laiko.
Skriski per žemę, nešk baugią žinią –
Vėl okupantai šaudo gimtinę.    

Liejasi dainos, į dangų kyla -
Mylim Tėvynę, Laisvę jos mylim!
Išgirski,  Aukščiausias, giesmę ir maldą,
Išgirski, Marija, Lietuvos vardą!