Klajūnas
juokiasi laumės
begėdiškai juokiasi
išsimaudžiusios nakties mėnesienoje
klajūnas toks vienišas laiko klajūnas
miško kelias alsuoja sakais
moja laumė išnirus iš ežero mėlių
balto sniego pūga
per širdį ledo adatomis
skaudžiai
purią snaigę į delną sušilti imi
o sieloje skauda taip geliančiai ledas
susminga
mano kelias tas amžinas kelias
kaip norėčiau sustoti
pailsinti kojų gėlą
nusimesti nešulį sunkų
nusiprausti akis rasos karoliukais
susisupti rūko šydu
panirti į gelmę
krenta ir krenta baltos snaigės
pakirpo laikas sparnus
o taip norisi įkvėpti giliai
kelio dulkių
taip geliančiai gelia
šerkšno adatomis
sminga
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-12-30 20:25:47
pakirpo laikas sparnus
Negailestingas jis - laikas... Turbūt nežino, kad sparnai neatauga. :) Skaidrus liūdesiukas. Linksmesnių kūrybinių minčių artėjančiais. :)
Vartotojas (-a): apolia
Sukurta: 2009-12-30 19:16:03
labai gražus eilėraštis, labai prasmingas, man patiko, įsiminė, ačiū.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-12-30 16:27:38
krenta ir krenta baltos snaigės
pakirpo laikas sparnus
o taip norisi įkvėpti giliai
kelio dulkių
...ilgesingai...ir romantiškai...su Naujaisiais...