sėdėjau prie lango
apšviesta žiemos saulės
prieš pat naujuosius
valgiau vištieną su kalafiorais
ir po labai labai ilgo laiko
klausiausi kontrabandos
kitame kambaryje miegojo mano
trijų savaičių kūdikis
buvo taip gražu,
jog neturėjau jėgų pakilti
ir eiti kuoptis namų
ar klausti –
kam visa tai;
tik jaučiau,
kaip atgimstu dvasiškai,
nes ta vištiena ir tie kalafiorai
buvo dieviškai skanūs

buvo taip gražu,
tikriausiai todėl, kad tame grožyje
trūko kažko

buvo,
tikriausiai todėl,
kad ką tik --