Jau naktis. Tylu, tamsu,
krenta snaigės pamažu.
Snaudžia danguje mėnulis,
tik žvaigždutės žemėn žiūri.

Žemėje yra žvaigždžių?
Ne, tenai languos šviesu...
Ko nemiega taip ilgai
nei suaugę nei vaikai?

Kalba, juokiasi žvaigždutės.
Mėnuo pabara truputį:
Jūs, tauškalės, nesijuokit,
man lopšinę paniūniuokit.

Bet žvaigždutės nenurimsta–
stebi, kas ten žemėj vyksta?
Per purias baltas pusnis
skuba baltas sūkurys...

Paskui jį šoliuoja kitas.
Jau pralenks. Kur tai matyta?
Pirmas sūkurys sustoja
ir pirštu kitam grūmoja.

Neišeisiu.Niekada.
Liksiu čia aš visada.
Čia aš jaunas atėjau,
ach, dabar jau pasenau...

Aš vardu–Senieji Metai.
Nors suplyšo mano batai,
bet vistiek toliau keliausiu,
pasiliksiu čia ilgiausiai.

Nauji Metai jam atsako–
Visko tau čionai užteko,
Visko jau matei, gana.
O dabar eilė mana.

Jei tu liksi bus žiema.
Šalta balta visada.
Laikai metų keturi–
tu jėgų jau neturi...

Pasiklauskime vaikučių,
ar jie nori likt mažučiai?
Trijų metų–liks trijų,
Keturių–liks keturių.

Seni Metai susimąstė,
koja pusnyje pakapstė,
atsidusęs tarė žodį–
tu juk tiesą man parodei.

Jau praėjo mano metas.
Liūdesys akyse matos...
O Naujieji nebelaukia–
per pusnis toliau sau traukia.

Ant savų jaunų pečių
neša daug gerų žinių–
neša vyturio giesmelę,
vasarėlę šiltą, žalią.

Ir auksinį rudenėlį,
baltą gilią žiemužėlę.
Ir apskriejęs sau žemelę,
jis užleis Naujiesiems kelią.