Aš angelui be apsnigtų sparnų padovanosiu tyloje suspaustą šviesą, kartoninėj dėžėj išraižytas simbolių žemėlapio tiesas ir laiko šypsena papuoštą atminimą. Man juk negaila nei rasoto rožės žiedo, pagirdančio lengvumą meilės be apgaulės, nei deginančios prasmės, bučiuojančios kaip rytas pabučiuoja naktį, nei vėjyje paklydusio nekalto pienės pūko, sušildančio stingstančias rudens kojas ir rankas.
Pasidalinsiu surinktais nuo grindinio auksiniais lapais su tavim, kad jais nuklotume tą kietą meilės guolį. Paliesiu žarija ledinį tavo žvilgsnį, kuriam taip trūksta nekaltos liepsnos. Paimk, man juk negaila nei meilės, nei tyrumo, nei ramybės, tyliai išmestos...