(Iš 13-kos eilėraščių ciklo „Sausio naktis“)

Naktis. Sausio 13-osios naktis.
Gal tai pragaištis, gal skaudi tik lemtis?
Galėjome jausti, bet protu netikėjom,
Kai likimas savaip - netektim ją žymėjo.

Praėjo Kalėdos, Naujieji nubrido,
Laukėme šalto, bet saulėto ryto -
Gi šitiek linkėjimų, žodžių gražiausių išsakėm,
Atrodė, auksinį istorijos puslapį rašom.

Naktim išsapnuota, aukštai iškelta,
Džiaugėmės Laisve, kaip paukšte balta,
Svajojome, skris per pasaulį laisva,
Lietuvos vardą plačiai skelbdama.

Tik neramūs laikai, o ir Laisvė trapi,
Užgimus pavasarį, Kovo širdy,
Mums buvo tyra  tartum krištolo lašas,
Tiek džiaugsmo, vilties ir tikėjimo nešė.

Sukandę dantis, už Laisvę, lyg kaltę,
Išlaikėm blokadą, jos geliantį šaltį.
Tik varnos kranksėjo -
                                dar džiaugtis anksti,
Pskovo desantas arti, oi arti.

Tikėjom - iškęsim, Tėvynę apginsim
Ir gėlę, ir duoną namuos užauginsim.
Valstybę po žingsnį, po plytą statysim,
Vaikus, po metų kitų, jau laimingus matysim.

Bet blogis nerimo, imperija siuto:
- Ką? Vilnius dar laikos, dar Vilnius nekrito?
Ginklai plieniniai garsiau vis žvangėjo,
O Vilnius vis laikės, tik akmenys gatvių aižėjo.

„Edinstva“ pakilo, šmėklos pasklido po aikštę -
Aukščiausią Tarybą išniekint, užimti joms leista.
OMON‘o kareivos įžūliai Vilniuje sklaidos,
Įsakys – neabejok, išžudys sąjūdiečius, palaidos.

Spaudos rūmai – pradžia. Juos jau trypia „kerzavi“ batai,
Į žmones taikius atsukti okupantų šalti automatai.
Maskva apsisprendė - atstato Sovietinę tvarką,
Lietuvą, jos Laisvės gėlelę švino kulkomis kerta.