Tu krantinėj sėdi susimastęs,
Ne todėl,kad einant pavargai.
Tarsi širdyje ir vėlei brestų
Naujos eilės ir garsų daigai.

Visada su paukščiais skrist norėjai,
Nebaugino žemiška trauka.
Tavo dainos,kuriomis skambėjai
Buvo žemei dieviška auka.

Ne,nebuvo,jos ir šiandien gyvos
Ir gyvena mūsų širdyse,
Kai pabira pakelėm alyvos,
Kai žiema paklysta pusnyse.

Tavo širdyje užteko vietos
Žmogui,paukščiui,augalui gležnam.
Savo meilę,dainomis išlietą
Dalinai kasdieną kiekvienam.

Ir tegu laikai ir metai mainos-
Tavo balsą girdime krantinėj:
\"Tegu skamba mūsų dainos
Mylimoj gimtinėj!\"