Kas per?

Skubėdamas Benas nardė po viešbučio aukštus, beviltiškai ieškodamas savo numerio.  Bet jam ne kaip sekėsi. Po pusvalandžio pastangų šiaip ne taip rado. Nuvargęs ir suirzęs atsisėdo fotelin, sukryžiavo rankas ant krūtinės lyg tai reikštų „niekur nesiruošiu eiti“. Nors  jo mama visaip stengėsi jį įkalbėti, galiausiai jai teko pasiduoti ir eiti be jo. Benas pasiekęs savo, nusišypsojo pergalinga šypsena ir nusprendė pašmirinėti po viešbutį, gal ką įdomaus atras.
Vos Emilijai pramerkus akis, jos ausis užgulė rytiniai viešbučio garsai. Metrodelių su pusryčiais, pasiuntinukų su paštu ir kaimynų vaikų riksmai. Atsikėlusi iš lovos žiovaudama ir trindama akis nušlepsėjo į vonią. Grįžusi kambarin šiaip ne taip užsisegusi džinsus ir įlindusi į raudoną džemperį pasuko galvą link veidrodžio. Nieko naujo – tas pats, mėgstamas drabužių derinys.
- Ir ką gi man čia nuveikus? Juk kiaurą dieną kambaryje nesėdėsiu...
Įsispyrusi į sportbačius, vienu gurkšniu išgėrusi stiklinę sulčių , žengė durų link. Lengvu žingsniu Emilija žengė koridoriumi,  bei dairėsi į šalis.  Visos durys buvo vienodos, tik numeriai kiti. Nesuprasdama ko čia trinasi, liftu nusileido į vestibiulį. Kiekvieną minutę pro paradines duris srautas žmonių išeidavo, bei įeidavo. Nutarusi prisėsti susirado krėstą ir atsisėdo. Kokią valandą Emilija stebėjo įeinančius žmones. Vieni buvo stambūs, kiti visiškai priešingi. Pastebėjo ir porą tikrai simpatiškų vaikinų, kurie  atkreipė jos dėmesį. Galiausiai Emilijai pabodo kiurksoto fotelyje ir ji greitu žingsiu šoko iš jo, patraukė kitur. Žinoma, Emilija yra nerangi ir sugebėjo pargriūti.
- Ot velnias!!! Ir visada tik man, už ką? Šiandien juk nieko dar neiškrėčiau.
- Emilija? – paklausė balsas iš šono.
- Kas per ...  
Pakėlusi galvą per aukštai pastebėjo tik pakaušį, bet ir jis buvo per daug pažįstamas. Tie rudi susivėlę plaukai. Nuleidus galvą pamatė akis. Mėlynos akys... dabar tikrai aišku. Benas. Ir kodėl jis visada išdygsta kaip tik tuo momentu, kai Emilija pargriūna, ar kaip nors kitaip susižaloja? Sutapimu, tai nebepavadinsi.
- Gal reikia pagalbos? Nes matau kaip visada be jos neišsiversi, -pasiteiravo Benas.
- Ar tau būtina visada vaidint riterį spindinčias šarvais? Ar paliksi mane ramybėje? Atšok! – neiškentusi Emilija visą savo pyktį išleido ant Beno.
Emilija staigiai bandė atsistoti, bet ir vėl suklupo. Šįkart nemenkai susižalojo.
- Gal vis dėl to atlyši ir priimsi mano pagalbą? – paklausė Benas.
- Jei kitos išeities neturiu, teks tavimi pasitikėti, - ramesniu balsu tarė Ema.
Vienu rankos mostu Benas apglėbė  Emilijos liemenį, kitu jai padėjo tvirčiau atsistoti. Emilija nenoriai ėjo, bet jai teko.
- Kelintas apartamentų numeris? – nutraukė tylą Benas.
- 2401.
- Rimtai? Mano gretimas 2402. šitokių sutapimų net ir man daug. Kelionė, viešbutis .
- Aš taip pat esu sukrėsta. Tu mane lyg persekiotum. Atsipūst negaliu. O dabar manau, man reiks šiandien lovoj pagulėti. Siaubingai skauda koją, - skundėsi Emilija.
- Ne gydytojas, bet tau pritariu.
- Kodėl man visad pritari? Savo nuomonės neturi? – supyko Ema.
- Tai žinoma turiu, tik mūsų nuomonės dažniausiai sutampa, - ramino Emą Benas.
Porą minučių jie vis dar negalėjo susitarti, ginčijosi prie kambario durų. Viešbučio gyventojams pasidarė smalsu, kas čia per porelė. Susirinko nemažai žiūrovų. Tada Ema suvokė, kad jie koridoriuje nebe vieni.  
- Ir vis tie tavo atsišnekinėjimai. Paleisk, man jau geriau. Galiu eiti ir viena. Paleisk! - įsakė Emilija.
Benas  ją paleido ir Emilija tuo pačiu metu susmuko.
- O gal ir ne, - pastebėjo Benas.
Nors ir nepatenkinta Emilija privalėjo pasikliauti Benu. Nes šiuo metu jis čia vienintelis pažįstamas. Įžengus į Emilijos apartamentus juos pasitiko Emos mama.
Ji labai nustebo pamačius Beną, bet labiau Emiliją, kuri buvo įsikabinusi į Beno petį. Vaizdelis ne iš geriausiųjų. Emilija šiek tiek išbalus, lyg alkana, lyg ne. Bet į ją žiūrėti nebuvo smagu.
- Emilija, kas tau atsitiko? – pasiteiravo mama.
- Kaip čia pasakius... nevykęs pakilimas ir staigus nusileidimas.
- O aiškiau?
- Staigiai šokau iš fotelio vestibiulyje, užkliuvau ar  praradau pusiausvyrą nežinau, bet skaudžiai tėškiausi žemėn ir susižalojau koją. Dabar nekaip einu, - papasakojo Emilija.
- Vargšelė, mano mergytė. Tau pasisekė, kad šalia buvo Benas, - guodė mama.
Emilija keistu žvilgsniu pažiūrėjo į Beną. Tas tik patraukė pečiais taip pat nesuvokdamas kas čia vyksta. Keisčiausia tai, kad Emilijos mama kažką žinojo, bet nieko nesakė.  Tai tikrai nervino Emą ir Beną. Mama tik nusišypsojo velnišką šypsenėle ir nuėjo atnešti ledo kojai.