ačiū :)

Per vijokliais apraizgytą stiklą
Tavo žvilgsnis teka stiklu
Varva lašais
ant juodo asfalto.
Išnyksta.

Taip perskaičiau:) Įdomu buvo.

Įdomios mintys. Šis eilėraštis yra apie labai konkrečią tikrą akimirką, akys yra konkretaus žmogaus, ne atspindys - o akys, matomos pro stiklą :) Visa esmė ir yra žvilgsnis. Ačiū už komentarus (labai prašau, nesikreipkit į mane "Jūs") :D

Kas linksmiausia, jog bet kada ir bet kur, svarbiausia tereikia turėti noro, gali rasti įvairiausių prasmių arba tiesiog jų prisigalvoti.

Nesakyčiau, jog darbas mane sužavėjo, tačiau minties tėkmė be striginėjimų prabėga visą kelią ir jau vien tai verčia atkreipti dėmesį. Aišku, gaila, na gal tik taip atrodo, kad nuo stebėjimo niekur toliau nenukeliaujama. Galbūt akimirkos aprašimas, bet vėlgi per daug išlepintiems norisi aštresnių smūgių - šiek tiek nustebimo keliančios minties tėkmės ar kažko panašaus.
Nežinau kodėl, bet vis tiek norisi paminėti antrąją eilutę "Tavo akys į mane žiūri" - gal čia bus grynai skaitytojo fantazija, tačiau man būtent ši eilutė darbo atrama. O dar prisiminus pavadinimą, gali imti svarstyti - kieno visgi akys? Juk langas, o ypač visų tų troleibusų, autobusų ir pan., ne tik rodo tai kas anapus, bet dažnai tiesiog atspindi tavo paties atvaizdą - sėdi, žiūri pro langą, matai kas už jo, o tuo pačiu dar ir save.

Supynėt. Net nepasijaučia, kada čia ir šiluma į eilėraštį įteka. Gal gerai...

Dėkui :)

Sveikinu su debiutu.
Neblogai. Per arti nyksta ir išnyksta.