Ilgas koridorius. Jo gale matosi aukštos durys, virš kurių pakabintas Lietuvos herbas. O kiek aukščiau- žalias lapelis su iišvedžiotom baltom raidėm- IŠĖJIMAS. Link tos vietos veda nusitrynusių, subraižytų, parketinių grindų takas. Kiek čia žmonių vaikščiojo, kiek jie čionai tablečių išspjaudė, nenorėdami gerti vaistų- vienas dangus težino.

O kam aš iš viso tai pasakoju? Argi tokie, kuriems teko ten pabūti, jau yra pasmerkti amžiams, netenkantys visų galimybių toliau vystytis bei tobulėti? Juk atsiras dalis skaitytojų, galinčių taip pamanyti.Tačiau šiais beprotiškais laikais niekas neapsaugotas nuo patekimo į psichiatrinę ligoninę. Yra begalės variantų, dėl ko žmonės ten papuola, taip gali atsitikt bet kam.

Ši vieta visuomenės apipinta įvairiais stereotipais. Ir aš ten patekęs, galvojau, jog mane tuojau apvilks tramdomaisiais marškiniais. Bet nors ir buvau ganėtinai neramus, nieko panašaus neįvyko. Priėmimo kambary pasitiko gydytojas- augalotas ir plačių pečių, su tiesia, gilia raukšle kaktoje tarp antakių. Atrodė, lyg tenai būtų anksčiau buvęs briauna įstatytas liniuotės galas.Ko jis manęs klausinėjo ir viso kito,  kas vyko aną vakarą, jau nebeprisimenu. Kodėl taip buvo, sužinojau vėliau:  seselės suleido raminamųjų ir aš pasinėriau miego karalystėn.

Atsibudau kitą rytą didelėje palatoje, su dvidešimčia gultų. Kairėje pusėje nuo manęs miegojo vyras mėlynu treningu. Lauke jau švito, belapėse medžių šakose gūdžiai švilpavo vėjas, trankėsi į langų stiklus, lyg besiblaškanti siela. Staiga sugirgždėjo specialus raktas duryse be rankenos ir užsidegė visos akinančios šviesos lubose. Vidun įžengė kresnas, raudonveidis vyrukas, trumpai kirptais plaukais, baltu chalatu- sanitaras Laimonas. Jis man pasirodė kaip gerasis angelas, siunčiamas saugoti visų ligonių, nesvarbu, kas jis bebūtų- astmininkas, širdininkas, ar sergančia dvasia, kaip šiuo atveju.

Tačiau pirmas įspūdis dažnai būna apgaulingas. Angelas ėmė elgtis ne visai angeliškai. Pradėjo skardžiu balsu šaukti ir paėmęs už lovų kojūgalio atramos, judinti ten gulinčius kūnus, juos žadindamas. Vienas tuoj atsisėdo ir apdujusiomis akimis dairėsi aplinkui, kitas raivydamasis tiesė rankas į šalis, trečias dar kitokią pozą išdarinėjo... O aš, markstydamasis nuo ryškios šviesos,atsisukau į vyro mėlynu treningu pusę ir tik dabar pamačiau jo dešinę subintuotą ausį.Iš ant palangės pastatyto, Laimio atsinešto radijo aparačiuko greitakalbe plyšojo: "sveiki, visi atsibudę ir jau atsikėlę šį ankstų vasario 28-osios, paskutinės žiemos dienos rytą. Saulės tekės"...Nuo tokio žvalaus ir energingo balso visiems miegai turėjo kaipmat išlakstyti.

Prausykla čia buvo labai maža ir ne visi spėjo nusiprausti, kai pašaukė valgyti į priešais esantį kambarėlį. Ligoniai iš kitų palatų, jau šiek tiek apgydyti, pusryčiavo netoli įėjimo durų ir kabino maistą iš mums įprastų, porcelianinių lėkščių. O šioje vietoje, kur buvau dabar, pieš akis atsidūrė metaliniai dubenys su karštu viralu. Ne be reikalo tokios tvirtesnės medžiagos- kažkuris iš čia esančiųjų staigiai griebė jam skirtą porciją ir sviedė langan, baisiausiai keikdamasis. Skystis išsitaškė į visas puses. Aš tuo metu, burnoj laikydamas pirmą šaukštą, smarkiai persigandau ir užspringau. Daugiau nei dvi savaites negalėjau dorai maitintis- tarsi pragaro demonas kankino ir persekiojo besitaškančios sriubos vaizdas bei jį lydintys keiksmai. Ne į gera išėjo ir anam netvarkos kėlėjui- jį nusiuntė izoliatoriun. Ten, jis, vargšas, dvi paras prasėdėjo.

Buvau čia ne vienas ir tai šiek tiek guodė. Norėčiau dabar keletą iš savo draugų, buvusių kartu su manim, čia ir prisiminti.

Pirmasis būtų penkiolikmetis "berniukas" Saulius. Jo fantazija buvo neįkainojama. Kiekvienam naujokui jisai pasakodavo vis kitą istoriją, kaip čionai pateko. Vienam tarkim porina, kad  pro langą šoko iš antro aukšto, gi manė, kad neaukštai... Kitam po to sako, jog jį nusikaltėliai miške gaudė, netikėtai atbėgo į ligoninės teritoriją ir čia jį uždarę apsaugai. Trečiam dar fantastiškesnę istoriją sugalvos ir taip be galo, be krašto. Pokštininkas, juokelių skaldytojas irgi buvo nepamainomas. Kiekvienas, jo besiklausydamas, juokdavosi už pilvo susiėmęs.Aišku, jei tai būdavo taikoma ne jam.

Saulius mėgo gerti kompotą, jo iš arbatinio prisipildavo į didelį plastmasinį butelį nuo limonado ir rimta veido išraiška vaikščiodavo ilguoju koridoriumi susidėjęs rankas už nugaros, o butelis tuo tarpu trankydavosi jam į kojas. Mes klausdavome, ar jam neskauda šitaip, jis tik sukikendavo.

Kitas- mažo ūgio, juodbruvas čigonas iš taboro- Aleksejus. Meilės trikampio auka kartu su Volodia, tuo pačiu vyriškiu mėlynu sportiniu kostiumu, kursai gulėjo kairėje pusėje nuo manęs. Trečiasis asmuo- Katia, kurios, žinoma čia nebuvo.  
Įvyko taip, jog Alioša ir Volodia, abu vienu metu ją įsimylėjo iki ausų. Katia palankesnė buvo Volodiai ir supykęs Alioša kartą stvėrė peilį ir visa nesantaika prasiveržė krauju iš Vladimiro ausies. Štai dėl ko jinai buvo sutvarstyta. Abu jie lig tol buvo geri draugai,tik tos moteriškės vis reikalą pagadina... Jie tai suprato ir, atvykę čionai, susitaikė.  O dar teigiama, kokie gi baisūs tie čigonai vagys bei galvažudžiai... Iš tikrųjų gi, viso pasaulio tautose visokių personažų pasitaiko.

Garbanotaplaukis vaikinas- boksininkas Ramūnas iš Ukmergės. Aukštas ir galingas, tvirtai sudėtas. Boksu užsiiminėjąs nuo aštuonerių metų. Dabar skaičiuoja dvidešimtuosius. Patyrė nesėkmę šalies čempionato finale. Pasakojo, kaip jis pralaimėjo tą lemtingąją ir svarbiausią galbūt visame jo gyvenime kovą.Priešininkas pasirodė labai gudrus besąs. .Kai Ramūnas jam vieną kartą smūgiavo į paširdžius, tas padarė tokią veido grimasą, lyg jau būtų paskutinioji atėjusi. Ramūnas iš džiaugsmo jau kėlė rankas, kai staiga...pasipylė ant jo paties smūgių kruša. Paskutiniai du smūgiai buvo į abu smilkinius ir Ramūnas patyrė nokdauną, po kurio per 10 sekundžių nebeatsikėlė. Tai buvo labai skaudu ir šios nesėkmės jau nebegalėjo, ištverti be psichiatrų pagalbos.

Labai prižiūrėjo savo garbanas, trinko jas vos ne kas antrą dieną. Kai baigė savo šampūno buteliuką, nudžiovė manąjį. Bandžiau atsiimti, bet kai iškėlė kumštį- tik šiurpas per nugarą nubėgo...

Ant kaklo Ramūnas nešiojo pakabuką- iš kitokių medžiagų, nei paprastai, padarytą cigaretę, juodu, lyg nudegintu galu. Tai buvo tarsi simbolis visų skyriaus rūkančiųjų, kurių buvo dauguma.

Be Laimono mus dešimtojoje palatoje prižiūrėjo dar šeši vyrai. Vienas iš jų- Borisas. Rusų tautybės žmonės mėgsta, kai į juos kreipiasi vardu bei tėvavardžiu, tuo parodydami pagarbą. Taigi jis mums buvo Borisas Ivanovičius. Stambus, praplikusiu pakaušiu. Kilęs jis iš Maskvos. Dabar šis miestas mums gal nieko nereiškia, tačiau prieš 20 metų jis dar buvo Sovietų Sąjungos sostinė, o šiai valstybei priklausė ir Lietuva. Likimo savo sanitaras nekeikė, jog buvo nublokštas toli nuo gimtinės, tačiau matėsi- gimtojo krašto ilgėjosi. Savo budėjimo naktimis jis mums pasakodavo apie savo gyvenimą tenai.

Kažkuriais metais Rusijoje buvo labai šaltas snieguotasis metų laikas. Maskva tiesiog skendo baltame patale. Iš pusnių, rodės, galima antrąjį Kremlių pastatyti. Žvarbus šiaurys varstė kiekviename žingsnyje, prasiskverbdavo net po šilčiausiais apdarais. O valgyti tai norisi bet kokiu oru, tad trys medicinos mokyklos studentai užsimanė delikateso- baltos duonos. Jos nupirkti įpareigojo Borisą Ivanovičių. Siautėjo pūga, jis ėjo į parduotuvę, o prie jos durų pamatė būrį žmonių, stovinčių eilėje. Turėjo stoti į jos galą ir laukti... Laukti porą valandų. Rankos, nors ir pirštinėtos, sustiro it mediniai stagarai, nosis raudonavo bei varvėjo. Pagaliau nupirkęs brangųjį kepalą grįžo namo ir draugų buvo sutiktas kaip didvyris. Kai tai pasakojo, labai jaudinosi, iš jo anie prisiminimai liejosi tarsi potvynis Nemuno deltoje pavasarį.

Maždaug po mėnesio aš jau atsigavau bei sustiprėjau, todėl daktaras Aukštuolis mane perkėlė į kitą palatą, jau buvau priskirtas sveikstančiųjų kategorijai. Eidamas tenai, atsisukau į rytų šalį ir ant galinės sienos paregėjau Nukryžiuotąjį. Kažkas tarsi sukirbėjo tolimiausioje sielos kertelėje. Pribėgau ir atsiklaupęs pabučiavau žemę po Jėzaus Kristaus kojomis. Pagavo visisškai netikėtas pamaldumo jausmas, kojų keliai tarytum prikalti buvo. Žaibu pralėkė prisiminimas, ką namie kalbėjo radijo bangomis pagaunama LTV apie įvykius pasauly. (Dėžė su judančiais paveikslėliais buvo sugedusi). Žemės drebėjimai Indijoje, išsiliejusi nafta prie Ramiojo vandenyno salų, galvijų ligos Europoje... Baisausia žinia, jog dėl šiltnamio efekto tirpsta ledynai ašigaliuose. Mano įaudrintas protas tuomet sakė, kad greitai vanduo paskandins mūsų planetą, visą žmoniją su visais jos kvailais, niekad nesibaigančiais karais bei kitais nesutarimais. Viskas žus, sugrius, nieko nebeliks. Ėmiau melstis Dievui, ateidavau į koplytėlę,kur buvo altorėlis ir paveikslai su šventųjų atvaizdais. Tai tikrai ramino ir už tai, kad pagijau, esu dėkingas visų pirma Tvėrėjui.

Naujoje miegojimo vietoje mane pasitiko medinis stalas, savo gražia geltona spalva viliojo prie savęs sėsti. Tą aš ir padariau. Girgžtelėjo kėdė. Į mane stebeilijosi dar aštuoni, man nepažįstami vyrai. Iš medžio raižinio ant sienos žvelgė didelis, šakotaragis elnias. Kiekvieną rytą jo rūsti, didinga išvaizda suteikdavo naujų jėgų. Viena, kas čia buvo įkyru- varnų kranksėjimas. Tie paukščiai, tarsi plasnojantys nuodėguliai, nuo pat ankstyvos aušros laidė savo gerkles. Buvo labai nejauku, atrodė- jos man mirtį pranašauja...

Ypač mane erzindavo toksai tipelis- Simas Smalionis. Ant jo veido iš tiesų augo juodos smalos barzda. Mes lyg ir draugavome, tačiau aš norėjau, jog jis liautųsi rūkyti. Draugužis baisiai nemėgo, kai tempdavau jį iš rūkyklos laukan. Tada skųsdavosi tokiam storapilviui. Kai šis mane "papurtydavo", Simas imdavo kaip kvailelis kikenti, iššiepęs savo pilkus dantis, su švarple viršutinėje eilėje. Tačiau aš ilgai pykti nemoku, ir po pusvalandžio mes vėl kartu žingsniuodavome koridoriumi.

Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės antrajame vyrų skyriuje yra įkurta ir užimtumo studija. Jai vadovavo socialinė darbuotoja Miglė. Kabineto sienos papuoštos plakatais iš žurnalų ir čia gyvenusių pacientų piešiniais.Galėjai čia ateiti, pažaisti stalo tenisą, paskaityti kokią nors knygą... Antrasis variantas man buvo priimtinesnis, nes teniso subtilybių niekaip neperpratau. Miglė klausdavo-kaip sekasi, ar patinka ligoninėje būti? Sakė, kad visi turime būti lyg viena šeima, draugiška ir viskuo patenkinta...

Man šie žodžiai nelabai patiko, nes ėmė atrodyti- kitokio savęs už šių tvorų aš nė nežinau, praleidau čionai visą savo gyvenimą! Tik randas prie kairės kojos čiurnikaulio visa tai neigė. Prieš devynerius metus, kaime, važinėdamas paspirtuku, aš tą kūno vietą persirėžiau stabdžio pedalu. O iš kažin kur atsiradęs klaidinantis vidinis balsas bylojo: mane mažą rado paguldytą prie konteinerio, atsinešę čia, užaugino...

Balandžio mėnesį galutinai pradingo baltas žemės apdangalas. Ant išorinės palangių skardos nutūpę paukšteliai tuo pačiu vardu, žiūrėdami į vidų kraipė galvas, tarsi kažko stebėdamiesi. Išėjus laukan saulė plieskė į akis, bet jos teikiama šiluma vis dėlto buvo maloni. Apeidavome visą keliolikos korpusų teritoriją. Prie virtuvės pastato mūsų nosis pasiekdavo gaminamų valgių kvapas. Iš čia visi skyriai nešėsi sau maistą. Taip ir laukdavai, kol išgirsi laiptų aikštelėje barškančius puodus bei skardas, paskirus šūkaliojimus. Žinojai, kad atkeliauja pastiprinimas tavo niekingo kūno molekulėms.

Vaistų gėrimas-3 kartus per dieną. Juos po palatas nešiodavo baltai apsirengusios seselės. Mintyse jas lygindavau su alyvų krūmais... Įnešdavo jos savo buvimu kažin kokį malonų kvapą, pasireiškiančiu šypsniu, galvos liktelėjimu, padrąsinimu. Įstrigo man sesutė Renata. Savo pečius siekiančius plaukus nešiojo susisukusi į kuodelį. Kai prieidavo arčiau manęs, ant kaktos matydavosi kelios siauros raukšlelės. Skvarbios didelės akys ,rodos, paliesdavo slapčiausias sielos kerteles, sužadindavo giliai viduje glūdinčias vitalines jėgas, susigūžusias, susitraukusias į mažą kamuoliuką.

Kartą mano palatos draugas Haroldas Brazdas nusprendė rašyti laišką giminaičiams. Žmonos jisai neturėjo, kažkur Lietuvos šalelėj gyveno du jo broliai ir sesuo. Patekęs ligoninėn, porąsyk skambino, prašydamas jį aplankyti, bet susidūrė su abejingumu. Jam pasakė- "pats kapstykis, brolau, kur mes čia pas tave važiuosime iš Skuodo. Benzinas brangiai kainuoja..." Bet jis tais žodžiais netikėjo, kiekvieną dieną laukė ir kai nuskambėdavo ausį veriantis laukujų durų skambutis, sušnabždėdavo: "gal pas mane?"

Deja... Tad nusprendė pasinaudoti pašto paslaugomis, parašyti seseriai. Šlubčiodamas kaire koja, nuklibikščiavo iki centrinio korpuso ir nusipirko voką ir pašto ženklą. Tušinuką ir popieriaus iš savo sąsiuvinio jam daviau aš. Beveik valandą sėdėjo ir braukydamas rašė, prisikandęs liežuvio galą dantimis. Komiškas vaizdas, patikėkite.

Bet nespėjo baigti, kai padvelkė skersvėjis nuo tarpdurio. Ant slenksčio stovėjo Hario bičiulis Egidijus. Mostelėjo galva ir Brazdas iš karto šoko nuo kėdės. Jį kvietė eiti žaisti kortomis. Kiekvieną vakarą būrelis lošėjų kortavo, žiūrėdami televizorių. Bandžiau įkalbėti, kad pirma baigtų pradėtą darbą, tačiau tasai tik sumurmėjo "palik mane ramybėje" ir iškurnėjo. Kitą dieną vis dėlto laiškas buvo perrašytas ir išsiųstas.
Pagaliau ir man atėjo tokia laimė savaiitgalį praleisti namuose. Prieš galutinį išrašymą važiavau namo tris kartus. Apie du mėnesius nebuvau išėjęs už išorinių geltonųjų vartų ir ėmė judesius kaustanti baimė. Baugino pravažiuojančios mašinos, seniai taip arti savęs negirdėtas jų keliamas triukšmas. Ties stotele perėjus gatvę, baisiai ūždamas pralėkė sunkvežimis. Oro gūsis ir degalų dvelksmas pervėrė nuo galvos iki kojų.

Pasaulis ir visa mano būtis iš ten išėjus nesugriuvo. Bet dienas leidžiant tokio pobūdžio gydymo įstaigoje iš tiesų taip atrodė. Visgi yra gerai, kad nesergu vėžiu, kaulų dar nesuka reumatas, dar galiu daug ką gero šiame gyvenime nuveikti.