Padovanojo šaltis man gėlių,
nupiešęs jas ant mano lango stiklo.
Priglausti prie savęs jų negaliu–
bijau, kad šitos gėlės nesušiltų.

Beribė šalčio meilė ir aistra,
šalta šalta , kaip ledo gabalėlis.
Labai stipri, kartu ir neilga .
Ir taip trapi, kaip dovanotos gėlės

Apglėbęs glaudžia prie savęs stipriai,
nuo bučinių paraudo mano skruostai.
Šerkšnu papuošęs plaukus man baltai,
šalta ranka jis veidą mano glosto.

O kartais siautulingame džiaugsme,
pabudinęs didžiules šaltas vėtras,
į šitą sukūrį įtraukia ir mane
ir snaigėm, tartum žvaigždėmis apmėto.

Kaip išdabinta nuotaka esu...
Iš snaigių jis nupynė man vainiką .
Prie apsnigtų prisiglaudė plaukų
ir pabučiavęs vėl mane paliko.

Gal nuskubėjo puokštę man atnešt ,
kur išpiešta ant baltų šalčio rūbų?
O gal nuėjo snaigių atsivest,
kad palydėtų iki ledo rūmų...