Poeto liežuvis. Jazyk poeta. Ne ką mažiau turi teisių būti išvirtas, nei kiaulės... liežuvis. Delikatesinis poeto liežuvis subtiliems meno valgytojams-gurmanams ir virškintojams. Išvirtas apgailėtinai susireikšminusios bohemos sultyse. Gardus ir minkštas poeto liežuvis. Be kaulų. Nesibaigiantys „prasmingi“ įvaizdžiai nemėgsta kaulų. Kuo toliau nuo Dievo, tuo daugiau „prasmių“, neįkandamų bedančiams vaikams. Vaikams, kurių širdžių kraujagyslės kol kas dar netapo marionečių virvelėmis.

Susimušti gali su kuo tik nori: su vaiku, su banditu, su žmona ar net su šunimi. Su poetu susimušti beveik neįmanoma. Nes jis – iš kitos plotmės. Išviręs savo liežuvio sultyse, o tu žalias. Jazyk poeta. Poeto liežuvis. Lie – Žuvis. Slidus kaip žuvis. Bliat, nesikeikiant, nors ir „bliat“ dažnai gali tapti kruopščiai planuota tavo įvaizdžio dalimi.

Palaipsniui pradedu suvokti, jog per daug rąstų mano paties akiniuotose akyse, jog turėčiau teisę mikroskopu ieškoti šapelių kitų giedrose, bet galbūt laikinai užakusiose sielų gelmėse. Norint pamatyti save iš šalies, reikia nors kartais pasinerti į visumą, į minią ir pasijusti tragiškai vienišu, tragikomiškai nerandančiu vietos, kai net jokie komizmai ar susireikšminimo komos negali pelnyti lengvų pripažinimo taškų. Pasinerti į minią, idant pats savo kojomis save sutryptum. Paniekintum savo puikybę, kuriai tokia lemtis yra pati tragiškiausia, o tau – vienintelis blaivus išsigelbėjimas. Nes jei vieną kartą prisieksi niekados neišblaivėjančios susireikšminusios bohemos spąstams, vienareikšmiškai tapsi niekuomet neišsikapstančiu šlitiniuojančiu egzistenciniu NULIU. Netgi be teisės į minuso ženklą.

Nesibaigiančių įvaizdžių „prasmingumo“ sultyse virti delikatesiniai poetų liežuviai ant Halės ir kitų šio pasaulio turgų prekystalių. Bliat, nesikeikiant, kruvinos staltiesės, nukraujavusių žodžių puotos... Kas mums sugrąžins žodžius? Žodžius pirmapradžius. Kas?! Juk jei ateinu pas ŠVIESA spinduliuojantį senolį ir sakau: „Sunku, tėve, sunku... ką man daryti?“, jis nesako: „taip, taip, sotereologinės plytelių plyšių paradigmos – miesto aikštės-žvėryno akiduobės...“, o sako: „Vardan Tėvo, sūnau, kuo galiu tau padėti? Parodyk man Širdį!“. Štai taip išpūliuoju savo žaizdą į jo maldos paprastumą. Po akimirkos – regis, neįmanomas toks palengvėjimas, tėve, atrodęs toks neįmanomas! Grąžinai tai, ką aš šitiek metų švaisčiau kaip sūnus-palaidūnas... vardan pigiai bei greitai pelnytų taškų – LIEŽUVĮ ir KALBĄ. Jazyk poeta, Tėve, atleisk man už viską.