Skausmas ir vėl atėjo nekviestas... Neprašiau jo įpinti į plaukus dilgėlių ar surišt rankas sielą žalojančiais siūlais. Naprašiau pasičiupus už rankų drauge atsivesti neviltį ir pavydą...
...O jie dabar, nevidonai, užsedengę savo mažom kaulėtom rankelėm purvinus veidus, krizena man už nugaros. Juokias, nes mane palieka apgaubę laimės sparnai. Šnabždas sutūpę kampe, kol aš miegu: "Reikia ašarų, reikia...". Pabudus žiūriu kaip pagiežingai kraipo lūpas ir nutaiso grimasą, kuri turėtų reikšti ironišką šypseną, šnairuoja geltonom akutėm lyg į kokią mirštančią peteliškę...

Kiekvieną rytą bėgu drauge su skausmu ir gaminu pusryčius su neviltimi... Galiausiai einu gatve ir mane už rankos veda pavydas, kai pamatau Tavo glębyje kažką kitą...

O kiekvieną vakarą vis tam pačiam dulkėtam kampe, prisidengę purvinom rankom supuvusias sielas, susėdę trys pasaulio nevidonai kuždasi" "Reikia ašarų, reikia..."...