Aktoriaus Vytauto Grigolio atminimui
(1951 03 07 – 2006  04 11)

Ateina aktoriai,
Tylėdami pastovi, nusilenkia, vėl išeina.
Vėliau kiti...
Ir dar kiti.
Tik niekas jiems neploja,
Gėlių neteikia,
Bet ne dėl to jie tylūs
Ir liūdni.

O smuikai verkia,
Taip graudžiai rauda stygos.
Atrodo, žemė,
Net ir ta paskęstų jų verksme.
Jei dienai, jei kitai
Į praeitį sugrįžus,
Jei leistų atsibust,
Jei leistų būt sapne!

Tu taip ilgai tyli...
Kas per vaidmuo –
Skęst tyloje
Bekraštėj, amžinoj.
Žinau, išplauktum,
Jei būt aplink vanduo,
Tik kaip ir kuo išplaukt,
Kai tenka skęst vienam
                                 baltų gėlių tyloj?

Jau nesuprast -
Ar laikas stovi,
Ar laikrodžiai tik eina
Tiek pat pirmyn,
Tiek pat atgal.
Kodėl, kodėl geriausieji išeina,
Kodėl nelieka kibirkšties –
Pačios mažiausios
                                   GAL?

Gal dar akimirką,
Gal dar pabūsime kartu -
Tiek liko iš Tavęs neišgirsta
Ir tiek norėjos pasakyti...
Lyg ir matau kaip santūriai,
Bet taip šiltai šypsaisi Tu...
Ir girdis balsas toks sodrus -
Ką čia sakyt,
               kai viskas jau ir taip matyti.

Ak, Režisieriau,
Ko taip skubi,
Ko nesakai -
Čia tik spektaklis.
Jau suvaidinta, laikas keltis,
Tegul ir vėl skambės balsai.
Ne šias,
Gyvenimo gėles, žiūrovai, neškit!

Bet ne,
Sprendimas kitas –
Viskas baigta,
Gyvenimas paliko tolių toliuos.
Iš lėto leidžias uždanga,
Žiūrovai tyliai stoja, ploja.
Jau paskutinė uždanga šioj scenoj
Iš teatro amžinai išeinančiam
                                        Vytautui Grigoliui.